TRADICINIAI DRABUŽIAI

 

 

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Tradiciniai drabužiai“.

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

Tradicinis latvių kostiumas iš esmės yra tradiciniai latvių ūkininkų, amatininkų ir žvejų šventiniai drabužiai, daugiausia dėvėti XIX amžiuje, maždaug iki 1870 m. Jau XIX amžiuje valstiečių drabužiai vis labiau panašėjo į miestiečių ir didikų drabužius, o XIX amžiaus pabaigoje juos pakeitė vadinamieji miesto mados drabužiai. Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejui priklauso XIX a. pabaigos Tekla Casno (1865–1950) vertingas kraitis (latviškai – pūrs), atspindintis miesto mados įtaką moterų drabužiams.

 

Muziejui gyvuojant trečius metus, 1988 m. pavasarį, Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus darbuotojai vyko į ekspediciją į dabartinę Aizkalnės parapiją (iki 1930 m. Jāsmuiža). Pirmie Pastari kaime muziejaus darbuotojų laukė tikra staigmena – pensininkų Annos ir Antono Kivleniekių namuose tarp daugybės namų apyvokos daiktų, kuriuos pagamino ir naudojo A. Kivlenieko teta Tekla Casno ir jos tėvai Anna ir Juris Casno, rastas palyginti gerai išsilaikęs Tekla Casno kraitis – kelis senovinius drabužius kruopščiai saugojo jos krikšto dukra. Skrynioje buvo trys skirtingi šventiniai sijonai (latviškai – lyndraki), graži staltiesė (latviškai – golda pologs), balta vilnos skara (latviškai – villaine or placu saga) ir šventinis paltas (latviškai – burnass).

 

1. Burnasas. XIX amžiaus pabaiga. Šventinis paltas arba burnasas vilkėtas lankantis bažnyčioje. Siūtas siuvimo mašina iš storo pilko vilnonio audinio, be pamušalo, priekyje yra apykaklė ir trys maži sagų tvirtinimo elementai. Paprasto kirpimo, vientisa nugara ir dviem priekio dalim. Rankovių galus, priekinę dalį ir apykaklės kraštus puošia juoda siaura aksominė juostelė, rankovių galuose, kišenių viršutinėse dalyse, priekyje ir apačioje yra dekoratyviniai juodų ir raudonų siūlų siuvinėjimai su art nouveau stiliaus požymiais. Palto audinys austas iš 4 siūlų iš nedažytos pilkos avies vilnos, tada suveltas į storą audinį. Burnasas eksponuojamas Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus ekspozicijoje „Muziejaus istorijos Latvijai“.

2. Sijonas. XIX amžiaus pabaiga. Šventinis sijonas, pasiūtas iš plonos geltonos vilnos audinio,   rudomis aksominėmis dekoratyvinėmis juostelėmis dekoruotais kraštais.

3. Balta skara. XIX amžiaus pabaiga. Visuose regionuose vilnonė skara buvo būtina tautinės aprangos dalis. Stačiakampiu arba kvadratiniu audiniu gaubdavo pečius. Tekla Casno kraitinė skara austa iš baltos vilnos siūlų, galai puošti žaliais ornamentais.

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Drabužiai, sudarantys tradicinį baltarusių kostiumą, eksponuojami parodoje „Drapery“. Kolekcija pradėta kaupti 1975 m., dabar joje yra apie 1400 daiktų. Kolekciją sudaro skirtingų konfesijų liturginiai audiniai ir liturginiai drabužiai. Apranga, rankšluosčiai, lovatiesės, kilimai, pagaminti pagal liaudies tradicijas, kolekcijoje išskiriami kaip atskira grupė. Baltarusių kostiumo elementams ir ornamentams bei rankšluosčiams buvo  suteikiama simbolinė ir magiška prasmė, jie naudoti per ritualus ir apeigas, baltarusių tautinis kostiumas tapo neatsiejama tautinių tradicijų dalimi. Muziejaus kolekciją taip pat papildė šiuolaikinių meistrų darbai, pagaminti laikantis liaudies tradicijų.

 

1. Moters kostiumas. Centrinė Baltarusija. XX amžiaus pirma pusė.

 

Pristatomas moteriškas kostiumas, kilęs iš Minsko srities Starodorožskio rajono. Jį sudaro andarakas (sijono tipas; baltarusiškas žodis „andarak“ kilęs iš vokiečių kalbos žodžio „Unterrock“), prijuostė, marškiniai, nuometas (namitka) ir diržas.

 

Starodorožsko kostiumas teritoriškai yra susijęs su Centrine Baltarusija, tačiau, atsižvelgiant į stilistiką, archajiškas dalis ir jų dekoravimą, labiau primena Polesės kostiumą. Jame harmoningai dera visi elementai ir švelnios spalvos.

 

Reikšmingas šio kostiumo elementas yra apie 280 centimetrų ilgio, apie 33 centimetrų pločio audinio juosta – galvos apdangalas, rišamas specialiu būdu ir vadinamas namitka. Jis rodo, kad kostiumas priklausė ištekėjusiai moteriai. Svarbi vestuvių ritualo dalis buvo gėlių vainiko nuėmimas nuo nuotakos galvos ir namitkos užrišimas. Tai simbolizavo šeimyninės padėties pasikeitimą. Po vestuvių moteris visomis iškilmingomis progomis rišdavosi namitką. Ypatingą šio galvos apdangalo vaidmenį rodo tai, kad jo galai buvo gausiai siuvinėti ar nėriniuoti. Kraštai puošti skirtingais ornamentais. Vestuvių namitka buvo saugoma visą gyvenimą, ją dažnai dėdavo į karstą.

 

 

 

 

 

2. Svitka (rusvas valstiečių paltas). Tumaši kaimas, Mostovskio rajonas. XX amžiaus pradžia. Vilna, medvilnė; audimas, vėlimas, siuvinėjimas, siuvimas rankomis. Svitka – vyriški ir moteriški viršutiniai drabužiai, paprastai žemiau kelių. Jį dėvėjo baltarusiai, lietuviai, rusai ir ukrainiečiai. Svitkos dažniausiai buvo siuvamos iš naminio avies vilnos spalvos audinio. Žinomas nuo XI amžiaus, jį naudojo įvairūs gyventojų sluoksniai. Panemunio regiono kostiumo raidą veikė tarptautinė miesto mada. Tai turėjo įtakos svitkos kirpimui: ji tapo dviguba, atsirado apykaklė ir kišenės. Svitkos Baltarusijoje dėvėtos iki 1930 m.

 

 

 

3. Diržas. Autorius: Larisa Kostiukevič. Krasnaja kaimas, Lydos rajonas. 1940 m. Vilna, linas, audimas.

 

Įvairiaspalvis diržas buvo svarbus baltarusių tautinio kostiumo elementas. Paprastai juos ausdavo, pindavo arba megzdavo, kraštus puošdavo kutais arba bumbuliukais. Tai vienas seniausių drabužių, plačiai nešiotas tiek kasdien, tiek per šventes. Tam tikros Baltarusių liaudies normos taikytos ir kostiumui. Vyrams buvo nepadoru išeiti iš namų be diržo. Prie diržų moterys taip pat rišdavosi prijuostes. Diržas plačiai naudotas baltarusių ritualuose. Pavyzdžiui, nuotaka vestuvių ceremonijos metu surišdavo jaunikį ir jo artimuosius austais spalvotais diržais. Pateiktu diržu per vestuvių ceremoniją puošta ikona. Diržai dažnai aukoti stačiatikių ar katalikų bažnyčioms.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Tautinis kostiumas – išbaigtas aprangos ir papuošalų ansamblis, atskleidžiantis ne tik regioninius savitumus, bet ir to laikotarpio mados tendencijas. Šiandien tautinis kostiumas yra svarbus tautos simbolis, mūsų protėvių nagingumo įrodymas, jų grožio sampratos atspindys.

 

Vakarų aukštaičių tautiniai drabužiai – archajiškiausi iš lietuvių moterų tautinių drabužių. Jie šviesūs, ypač daug baltos spalvos – balti marškiniai, balta prijuostė ir viduramžius primenantis nuometas.

 

Iš namie austos plonos lininės drobės siūti ilgi tunikos kirpimo marškiniai. Jų apykaklę, rankovių apačią, rankogalius, perpetes ir krūtinę dažniausiai puošdavo raudonų žičkinių siūlų užaudimais. Nuo XVIII a. pabaigos marškinius imta siuvinėti baltu kiauraraščiu. Ant marškinių moterys segėjo sijonus: puošniausias būdavo viršutinis, po juo segėdavo bent vieną, o kartais ir kelis prastesnius, spalvotus ir baltus. Labiausiai paplitę buvo vilnoniai sijonai, austi dvinytai languotu raštu. Dominavo žalia, raudona, violetinė, geltona spalvos. Ant sijono aukštaitės ryšėjo baltas prijuostes, austas įvairia technika su raudonų (rečiau mėlynų) žičkinių siūlų užaudimais apačioje, užbaigiamas pinikais, nėriniais arba austiniais kuteliais. Ant sijonų ir prijuosčių moterys juosėjo pintinėmis juostomis. Tai vienos archajiškiausių juostų pagal atlikimo techniką, pintos rankomis iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Vakarų Aukštaitijoje moterys apsijuosdavo ir rinktinėmis juostomis. Aukštaitijoje sutinkamos ir rinktinės šimtaraštės juostos, su išaustais rombais, saulutėmis, žalčiukais ar kitais baltiškais ženklais. Išeiginės liemenės buvo siuvamos iš namų audimo audinio arba prabangaus pirktinio atlaso, aksomo, brokato, damasto. Mėgstamos spalvos – raudona, žalia, aukso geltonumo, sidabrinė. Ištekėjusios moterys ryšėjo nuometus, dėvėjo kepurėles, ryšėjo skareles. Avėjo odines nagines, turtingesnės – pirktus odinius batelius. Vakarų aukštaitės mėgo puoštis sidabriniais, gintariniais ar smulkių koralų karoliais. Šaltuoju metų laiku moterys vilkėjo sermėgą, kurios pakraščius, rankogalius ir kišenes puošdavo aksomu, dirbtiniu kailiu ar dygsnelių siūlėmis. Moterys gaubėsi vilnonėmis skaromis, dėvėjo raštuotas pirštines. Dirbant lauko ir miško darbus, kad būtų šilčiau, tiek vyrai, tiek moterys nešiojo riešines – ant rankos riešo maunamus megztus 4,5–19 cm ilgio rankogalius: juodos, rudos, raudonos, vyšninės, žalios, mėlynos spalvos, puoštus dažniausiai baltais karoliukais.

 

Vyrų išeiginius tautinius drabužius sudarė namuose austos baltos drobės tunikos kirpimo marškiniai, dažniau be puošmenų, kelnės, liemenė ir auliniai batai. Aukštaičiai ant drobinių marškinių dėvėjo nedažyto milo pilkas ar rusvas sermėgas, durtas ties liemeniu, su klostytais nugaroje skvernais. Vėliau ėmė plisti iš to paties naminio velto milo siūti surdutai. Vasarinis vyrų ilgas viršutinis drabužis – trinyčiai buvo siuvami iš storo trinytiškai austo nebalinto, rečiau – balinto lininio arba pašukinio audinio. Trinyčiai, sumetus skvernus, juosiami juosta, odiniu diržu, rankšluosčiu. Vyrai dėvėjo fetro (vilnones veltines) skrybėles, ypač mėgtos plačiais bryliais. Ant marškinių ir kelnių ryšėjo pintas, rinktas ar vytas juostas.

 

1. Seserys Kairytės, ryšinčios nuometus. XX a. 3–4 deš. Dešinėje – XX a. pradžios nuometas, saugomas muziejaus Etnografijos rinkinyje. Nuometas – vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos apdangalų, žinomas jau XVI a. Aukštaitijoje ryšėtas iki XX a. 3–5 deš. XX a. pradžioje nuometų ryšėjimo tradicija jau buvo nutrūkusi, tačiau ją apie 1922 m. atgaivino Ona Glemžienė ir kitos Kupiškio krašto moterys. Nuometas buvo audžiamas per dvi ar aštuonias nytis iš ploniausių lininių siūlų. Buvo 3–4 m ilgio, 50–70 cm pločio. Nuometo kraštai puošti raudonų ar mėlynų žičkų įaudimais, juos užbaigiant pinikais arba kuteliais. Nuometo rišimas – sudėtinė vestuvių apeigų dalis, kurią atlikdavo svočia.

 

 

 

2. Moteriško tautinio drabužio detalės. XX a. 4–5 deš. Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinyje saugomos iš vieno žmogaus gautos moteriško tautinio kostiumo detalės – sijonas, liemenė ir marškiniai. Sijonas ir liemenė pasiūti iš namie austo audinio. Sijonas austas dvinytai languotu raštu, dominuoja žalia spalva, o baltos, geltonos ir raudonos siūlų gijos sudaro langus. Liemenė austa dimukų raštu. Moteriški marškiniai siuvinėti rankomis baltu kiauraraščiu.

 

 

 

3. Vyriško tautinio drabužio detalės. XX a. pr. Kitaip nei moterų, lietuvių vyrų tradiciniai drabužiai buvo daug paprastesni. Panevėžio kraštotyros muziejaus Etnografijos rinkinyje saugomos siūtos vyriškos vasarinės lininės kelnės – ilgos, su juosmeniu, kelnių galuose prisiūtos medvilninės juostelės.

 

Visoje Lietuvoje XIX a. pab. – XX a. pr. buvo paplitęs marškinių siuvinėjimas dažniausiai raudonais ir juodais medvilniniais siūlais. Etnografijos rinkinyje saugomi vyriški marškiniai, ant kurių krūtinės, rankogalių bei apykaklės kryželiu išsiuvinėtas stilizuotas augalinis ornamentas. Krūtinės antsiuvo apačioje išsiuvinėti savininko inicialai.

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

 

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

 

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/