Medicina

 

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Medicina“.

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Kiekviena pasitaikiusia proga linkime vieni kitiems geros sveikatos, nes žinome, kaip svarbu jaustis gerai. Tačiau ne vien automobiliai ar žaislai gali sugesti, bet ir sveikata, ir tada paskutinis šiaudas, kurio griebiamės, – medicina ir gydytojai, kurie mus greitai „pataisys“. Gydymas toks pats senas ir įvairus kaip žmonija. Šį kartą apie kai kuriuos jo aspektus pasakoja Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus rinkinio medžiaga.

 

1. Šventoji knyga, XX a. pr. Dar vadinama „Dangaus knyga“. Tai pseudoreliginės literatūros žanras, kurio ištakos Vakarų Europoje siekia VI a. Latvijos teritorijoje tokios „knygos“ išpopuliarėjo nuo XVIII a. pabaigos iki XX a. pradžios augant visuomenės raštingumui.  

 

Šventojoje knygoje aprašyta daug įvairių įsitikinimų ir prielaidų apie „sėkmingas dienas“, šventus žodžius, nuodėmes ir gydymo praktikas (dantų skausmą, kraujavimą iš nosies ir kt.). Pavyzdžiui, norint palengvinti gimdymo procesą, gimdyvei siūloma šią knygą laikyti rankose.

 

Dažniausiai ši knyga buvo platinama ją perrašant, kiek papildant, kartu prakeikiant visus, kurie galėtų trukdyti knygą platinti. Apskritai ši „knyga“ yra gana trumpas, bet iš esmės ryškus rašytinis šaltinis apie įvairias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios visuomenės pažiūras ir suvokimą.

 

 

 

 

2. Vaistų buteliukai iš Preilių vaistinės. XX a. vid. Vaistinių ištakos sietinos su miestų ir kaimų turgaus aikštėmis, kur pirmieji vaistininkai – medicinos vyrai – prekiaudavo vaistiniais augalais ir jų dalimis – šaknimis, lapais, žiedais ir kt., skirtais įvairioms arbatoms ar nuovirams namuose ruošti.

 

Apie XV a. vaistinėse atsirado vis daugiau veiksmingų vaistų mišinių, kuriuos kuriant reikėjo specifinių chemijos žinių, taip pat naujų rūšių metalinės ir stiklinės taros, kurioje būtų galima ilgiau laikyti pagamintus vaistus.

 

Kiekvienas vaistininkas turėjo įvairių dydžių indų, piestelių, grūstuvių bei rankinių svarstyklių. Iš pradžių indus gamindavo iš medžio, bet pamažu buvo pradėti gaminti ir iš akmens bei geležies, o keramikos (porceliano) ir stiklo dirbiniai vaistinėse pradėti naudoti vėliausiai, plačiau – tik XVIII a. pab. – XIX a. pr.

 

Pirmoji žinoma vaistinė Preiliuose priklausė vaistininkui Hugo Steinui 1880 m., o 1927 m. buvo atidaryta antroji. Seniausiame Preilių vaistinės pastate vaistinė veikia ir šiandien.

 

 

 

 

3. Preilių ligoninės rajonas.

 

1) Preilių ligoninės pastatas, 1924 m.

2) Preilių ligoninės personalas ir ligoniai, 4 deš.

3) Preilių ligoninės teritorijos panorama, 7 deš.

4) Naujas ligoninės pastatas, 1998 m.

 

Ankstyviausios žinios apie gydytoją Preiliuose siekia 1836 m.: žinoma, kad Preilių dvare gydytoju dirbo Volfganas Savelijus. XIX a. pab. Rusijos imperijai pradėjus kurti platų kaimo ligoninių ir sanitarų tinklą, pirmoji gydymo įstaiga – ligoninė Preiliuose, įkurta 1859 m. Bet sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas Preiliuose vis dar liko labai ribotas – čia gydytojai ilgai neužsibūdavo, jau nekalbant apie profesionalios įrangos prieinamumą. Situacija nepakito iki pat XX a. pr.

 

Tarpukariu Preiliuose medikų pagalbos buvo galima gauti buvusioje dvaro valdoje – prabangiame pastate Raino bulvare. Šis namas – ir modernios Preilių ligoninės atspirties taškas, kur pamažu susibūrė įvairių specialybių gydytojai. Ligoninės plėtrą sustabdė Antrasis pasaulinis karas. Besitraukianti okupacinė valdžia išsinešė vertingiausią ir reikalingiausią ligoninės įrangą (lovas, rentgeno įrangą ir kt.). Po 1949 m. gruodžio 31 d., kai buvo įsteigtas Preilių rajonas, Preilių ligoninės plėtra tapo viso regiono prioritetu. 1961 m. nugriovus Sentikių bažnyčią, ligoninės teritorija buvo išplėsta pastačius polikliniką, o 1992 m. baigtas statyti naujas intensyviosios terapijos ligoninės korpusas. Laikui bėgant, Preilių ligoninė tapo svarbia regionine ligonine ir miesto dominuojančia įstaiga – šalia yra keli pastatai, vaistinės, privati klinika, morgas ir slaugos namai.

 

 

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Gardinas – svarbiausias medicinos plėtros centras Baltarusijoje. Būtent čia 1586 m. gruodžio 15 d. buvo atliktas pirmasis anatominis skrodimas Rytų Europoje. Šiuo tyrimu siekta patvirtinti arba paneigti versiją, kad prieš tris dienas netikėtai miręs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras buvo nunuodytas. 1775 m. Gardine įsteigta medicinos akademija. Tai pirmoji įstaiga Baltarusijos teritorijoje, kurioje buvo rengiami sertifikuoti gydytojai. Šiandien Gardino valstybinis medicinos universitetas yra vienas didžiausių švietimo ir mokslo centrų Baltarusijoje, kuriame rengiami aukštos kvalifikacijos gydytojai. Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus kolekcijose yra XVII–XX a. eksponatų, susijusių su medicina. Kai kurie iš jų pristatomi šioje virtualioje parodoje.

 

1. Gardino medicinos akademijos pastato nuotrauka, Gardinas, 1931 m. Gardino medicinos akademija laikoma pirmąja aukštesniąja medicinos mokykla Baltarusijoje, pradėjusi veikti 1775 m. Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo iniciatyva, remiant paskutiniam Abiejų Tautų Respublikos monarchui Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Akademijos direktoriumi tapo specialiai tam pakviestas prancūzų mokslininkas Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emmanuel Gilibert). Jis turėjo ne tik organizuoti ugdymo procesą, bet ir padėti plėtoti sveikatos apsaugos sistemą. Akademijos studentai daugiausia buvo karininkų ir valstiečių vaikai iš dvarų, kuriuos valdė Antanas Tyzenhauzas. Iždas aprūpino studentus viskuo, ko jiems reikėjo. Akademijoje derintos teorinės ir praktinės studijos. Tarp dėstytojų buvo ir Europoje žinomų mokslininkų. Mokymo įstaigos gyvavimo laikotarpiu (1775–1781 m.) parengta kelios dešimtys specialistų, kurie išsiųsti dirbti į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Atsistatydinus A. Tyzenhauzui, Medicinos akademija perkelta į Vilnių. Jos pagrindu įkurtas LDK pagrindinės mokyklos Medicinos fakultetas, paklojęs pamatus Vilniaus universitetui. Šį žingsnį padėjo atlikti žymus astronomas ir matematikas Martynas Počobutas-Odlianickis (Marcin Poczobutt-Odlanicki). Jis gimė netoli Gardino ir daug kartų lydėjo karalių Stanislavą Augustą jam viešint Gardine. Pastatas, kurį 1770-aisiais architektas Džiusepė de Sako (Giuseppe de Sacco) baroko stiliumi pastatė medicinos akademijai, išliko. Prie jo Ž. E. Žiliberas įkūrė botanikos sodą, kuriame augo daugiau nei 2 tūkst. retų ir vaistinių augalų rūšių. Dabar botanikos sodo vietoje yra miesto parkas, pavadintas Ž. E. Žilibero vardu.

 

 

 

 

2. Pavelo Trempovičiaus (1888–1956) knyga „Pelkių karštinė“. Minskas, 1926 m. Pelkių karštinė – senas maliarijos, vienos pavojingiausių ligų, dabar būdingos karšto ir drėgno klimato atogrąžų šalims, pavadinimas. Stebina tai, jog dar visai neseniai maliarija mūsų platumose buvo labai rimta problema. Gydytojai didelį dėmesį skyrė kovai su maliarija. Pagrindiniai maliarijos nešiotojai yra kraują siurbiantys maliariniai (Anopheles) uodai, plačiai paplitę Baltarusijoje, ypač Polesėje. 1930-aisiais SSRS fiksuota iki 9 milijonų maliarijos atvejų; pirmaisiais pokario metais padėtis ypač paaštrėjo. Didelėmis pastangomis ligos šaltiniai buvo pašalinti. Nuo septintojo dešimtmečio Baltarusijoje užregistruoti tik pavieniai maliarijos atvejai, dažniausiai žmonėms, atvykusiems iš kitų šalių.

 

Knygos autorius – garsus XX a. pirmosios pusės gydytojas ir visuomenės veikėjas, Baltarusijos Liaudies Respublikos generalinis konsulas Kijeve (1918 m.) Pavelas Trempovičius. 1920 m. jis  vadovavo Baltarusijos valstybinio universiteto Medicinos fakulteto chirurgijos katedrai, dirbo Baltarusijos mokslų akademijos Baltarusijos kultūros institute. P. Trempovičius buvo terminologijos komisijos, atsakingos už medicinos žodyno klausimus, narys. Ši komisija, pasitelkusi Bazelio anatominį terminų sąrašą (1895), Baltarusijos kultūros instituto etnolingvistines studijas ir daugybę kitų leidinių, parengė trijų tomų žodyną „Nomina anatomica alboruthenica“ (1926–1929), kuriame surinkta 7610 anatomijos terminų baltarusių kalba. 1930–1931 m. kartu su daugeliu kitų iškilių Baltarusijos kultūros ir mokslo veikėjų P. Trempovičius represuotas sufabrikavus Baltarusijos išlaisvinimo sąjungos bylą. Jis nuteistas penkeriems metams tremties Astrachane. Nuo 1941 m. dirbo įvairiose pareigose Vinicos medicinos institute (Ukraina). Mirė 1956 m. Kijeve. 1988 m. P. Trempovičius kartu su kitais kaltinamaisiais Baltarusijos išlaisvinimo sąjungos byloje buvo reabilituotas.

 

 

 

 

3. Libreicho oftalmoskopas su dėklu. Anglija. XIX a. pab. – XX a. pr. XIX a. viduryje sparčiai vystėsi įvairios medicinos sritys, atsirado naujų techninių priemonių. 1850 m. pirmąjį oftalmoskopą sukūrė Hermanas fon Helmholcas (Hermann von Helmholtz), Vokietijoje ilgą laiką buvo naudojami ir kiti modeliai. Viena iš labiausiai paplitusių buvo 1855 m. gydytojo Ričardo Libreicho (Richard Liebreich) aprašyta sistema. Netrukus, remdamiesi jo schema, Berlyno optikai Pacas (Patz) ir Floras (Flohr) sukūrė prietaisą, kuris pradėtas naudoti medicinos praktikoje. 1854–1862 m.  R. Libreichas buvo žymaus vokiečių oftalmologo Albrechto fon Grefės (Albrecht von Graefe) asistentas. Naudodamas naująjį prietaisą R. Libreichas surinko daug informacijos apie akies struktūrą ir patologijas, kuri paskelbta garsiajame „Oftalmoskopijos atlase“, išleistame 1862 m. Paryžiuje. Jau XIX a. antroje pusėje oftalmoskopas tapo privalomu įrankiu gydytojams visoje Europoje. Jį naudojo daugelis Gardino gydytojų, galbūt ir okulistas, tarptautinės esperanto kalbos kūrėjas Liudvikas Lazaras Zamenhofas (Ludwik Łazarz Zamenhof), 1893–1897 m. dirbęs Gardine.

 

Įdomu tai, kad L. L. Zamenhofas buvo prancūzų oftalmologo Luji Emilio Žavalio (Louis Émile Javal) draugas, kuris taip pat dirbo A. fon Grefei ir yra žinomas ne tik dėl pasiekimų medicinoje ir ypač regėjimo netekusių žmonių reabilitacijos srityje, bet ir dėl to, kad atliko rašysenos tyrimą garsiojoje „Dreifuso byloje“ (Alfred Dreyfus) (1894–1906).

 

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muiejus

 

Panevėžio apskrities ligoninė 1918–1940 metais

 

1918 m. atkūrus nepriklausomybę, Panevėžio ligoninė nuosavų patalpų neturėjo. Valsčių savivaldybėms pritarus, Apskrities valdyba Smėlynės gatvėje 1923 m. pastatė medinį ligoninės pastatą. Tuo pačiu metu buvo remontuojami kartu su sklypu gauti buvusio dvaro pastatai. Ligoninės plėtra vyko visą nepriklausomybės laikotarpį. 1924 m. prie naujojo medinio pastato pristatytas mūrinis priestatas. 1930 m. iškilo dviejų aukštų mūriniai rūmai, juose buvo įrengtas centrinis šildymas, vandentiekis ir kanalizacija, lovų skaičius padidėjo iki 120. Plečiantis paslaugų spektrui, 1937 m. pagal architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektą pristatytas mūrinis rūmų priestatas, ligoninė jau talpino 150 lovų.

 

Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas įdomus eksponatas – Panevėžio ligoninės ir jos tarnautojų fotografijų albumas, 1933 m. sudarytas fotografo J. Pauros. Albume suklijuotos ligoninės pastatų išorės ir vidaus bei ligoninės personalo nuotraukos. Jos iliustruoja, kaip tuo metu atrodė operacinė, chirurgijos skyrius, tvarstomasis kambarys, chirurgijos palata, koridorius, ligonių palatos, gimdymo kambarys, naujagimių kambarys, rentgeno kabinetas, elektroterapijos kambarys, ambulatorijos interjeras, virtuvė, skalbykla, katilinė.

 

1. Fotografijų albumo puslapis: naujieji ligoninės rūmai ir ligoninės direktorius chirurgas Stanislovas Mačiulis. Mūrinis dviejų aukštų ligoninės pastatas iškilo 1928–1930 m. pagal architekto Romano Steikūno projektą. S. Mačiulis, 1919 m. baigęs studijas Peterburgo karo medicinos akademijoje ir 1922 m. grįžęs į Lietuvą, kurį laiką tarnavo gydytoju Lietuvos kariuomenėje. Panevėžio ligoninei vadovavo nuo 1930 iki 1940 m. Per tą laiką ligoninė smarkiai išsiplėtė ir tapo modernia gydymo įstaiga. Tuo pat metu S. Mačiulis vadovavo ir Chirurgijos skyriui, 1938 m. tobulinosi Berlyne. Ligoninėje teikiant pagalbą sužeistiesiems, besitraukiančių sovietų aktyvistų buvo suimtas ir 1941 m. birželio 26 d. žiauriai nukankintas kartu su chirurgais Antanu Gudoniu, Juozu Žemguliu, gailestingąja seserimi Zinaida Emilija Kanis-Kanevičiene.

 

 

 

 

2. Fotografijų albumo puslapis: chirurgo asistentas Antanas Čerškus ir operacinė. A. Čerškus 1929–1936 m. dirbo Utenos, Panevėžio apskrities ir Kauno karo ligoninėse. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą. Nuo 1933 m. kas ketveri metai visi gydytojai už ligoninės lėšas privalėjo kelti kvalifikaciją užsienio klinikose, tokiu būdu A. Čerškus tobulinosi Paryžiuje. 1936–1944 m. jis vadovavo Rokiškio apskrities ligoninės Chirurgijos skyriui. 1944 m. pasitraukė į Vakarus, nuo 1949-ųjų gyveno JAV, dirbo Sent Luiso veteranų ligoninėje (Misūrio valstija).

 

 

 

 

3. Fotografijų albumo puslapis: rentgeno kabinetas ir jo vedėja gydytoja Janina Stancevičiūtė. Rentgeno kabinetas ir elektroterapijos kambarys ligoninėje įrengti 1931 metais. J. Stancevičiūtė (vėliau Stankevičienė-Stankus) nuo 1932 m. ligoninėje dirbo asistente Vidaus, Vaikų ir Užkrečiamųjų ligų skyriuose, nuo 1933-iųjų – Rentgeno kabineto vedėja. 1935 m. du mėnesius tobulinosi rentgenologijos srityje pas profesorių Augustą Rollierą Leiseno mieste Šveicarijoje. Ketvirto dešimtmečio pabaigoje vadovavo Vaikų ligų skyriui.

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/