Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Migracija“.
Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus
Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus kolekcija migracijos temą atspindi ir tiesiogiai, ir netiesiogiai: tarsi migruotų ir judėtų ne tik žmonės, bet ir objektai, technologijos, naujos idėjos. Objektai, rasti vykdant priešistorinių laikų archeologinius kasinėjimus, patvirtina latgalių ryšį su kitomis teritorijomis, pavyzdžiui, muziejaus kolekcijoje esanti kaurės kriauklė, rasta kasinėjant XI a. Bukčių kapinyną, čia atkeliavo iš Indijos vandenyno pakrantės. Paskutiniais amžiais Preiliuose apsigyvenę įvairių tautybių gyventojai savo unikalia kultūra smarkiai prisidėjo prie miesto raidos, ypač sentikiai ir žydai. Tačiau muziejaus kolekcijos eksponatai labiausiai atspindi XIX a. pab. ir XX a. žmonių, objektų ir naujų idėjų migraciją. Dauguma migruodavo savanoriškai: dėl tam tikrų situacijų ar priežasčių žmonės nusprendė palikti savo namus, ieškodami darbo, išsilavinimo ar net nuotykių. Kai kurie iš jų tapo svarbių pasaulio įvykių liudininkais ar dalyviais, jie priėmė ir prisitaikė prie naujų idėjų ir svetimos kultūros. Tačiau XX a. vidurys paženklintas ir priverstine migracija bei jos tragiškomis pasekmėmis, ypač 1941 ir 1949 m. sovietų okupacinės valdžios vykdytomis tremtimis.
1. Slaugytoja Scholastika Vailainė ir Tekla Drukalska 1911 m. Sankt Peterburge. Kai Latvijos teritorija priklausė Rusijos imperijai, Latgalė buvo Vitebsko gubernijos dalis. Nutiesus geležinkelio atkarpą Sankt Peterburgas – Varšuva, daug latgalių vyko į šalies sostinę, Sankt Peterburgą, kur nuolat trūko fabrikų darbuotojų, namų darbininkų ir kitų profesionalų. Čia latgaliai galėjo gauti ir gerą išsilavinimą. XX a. pradžioje latgalių inteligentiją Sankt Peterburge sudarė kunigai, inžinieriai, mokytojai, gydytojai, studentai, darbininkai. Latgalių inteligentija savo kultūrinį gyvenimą čia pradėjo formuoti spausdindami laikraščius ir knygas latgalių kalba. Latgalių kultūros iškilimas, vadinamasis latgalių tautinis pabudimas, taip pat prasidėjo Sankt Peterburge. Svarbiu latgalių tautinio pabudimo judėjimo centru Sankt Peterburge tapo Latgalių muzikos draugija, o pirmasis latgalių laikraštis „Gaisma“ atliko svarbų vaidmenį skleidžiant idėjas. Čia dirbo tautinio judėjimo nariai Fraņcas Trasunas, Fraņcas Kempas, Nikodemas Rancānas ir kiti.
Nuotraukoje slaugytoja Scholastika Valaine (gimusi Daugpilio rajone Kapini apygardoje Madelanų kaime 1897 m.) su Tekla Drukalska darbo vietoje Sankt Peterburge. Kitaip nei Tekla, Scholastika negrįžo į Latviją, ji liko gyventi ir dirbti Sankt Peterburge (nuo 1924 iki 1991 m. – Leningradas) – 1930 m. ji baigė Leningrado valstybinis medicinos mokslų institutą. Kaip medicinos tarnybos kapitonė ir evakuacijos ligoninės nr. 56 laboratorijos vadovė už darbą Leningrado blokados metu ji gavo Raudonosios žvaigždės ordiną ir medalį „Už Leningrado gynybą“ (За оборону Ленинграда). Jos vyras ir sūnus žuvo kare, todėl medalį paveldėjo jos sūnėnas Bronislavas Drukaļskis, gyvenęs Agluonos apygardoje, kuris kartu su S. Valainės fotografijomis jį padovanojo Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejui.
2. Atvirukas, kurį 1939 m. sausio 25 d. savo seseriai į Latviją iš Falmuto atsiuntė Ispanijos pilietinio karo liudininkas Pēteris Aleksandrovicas. Iš pažiūros tolimų Ispanijos pilietinio karo (1936–1939) įvykių atgarsiai pasiekė ir Preilių muziejaus kolekciją. Joje saugomi penki atvirukai, kuriuos 1937–1939 m. P. Aleksandrovicas atsiuntė į Lyvanus savo seseriai Monikai. Anot istorikų, Ispanijos pilietiniame kare dalyvavo 150–200 latvių. 1937 m. vasarį Latvija paskelbė neutralitetą šio konflikto atžvilgiu, todėl jos piliečių dalyvavimas jame tapo nelegalus, o jo rėmėjai ir savanoriai, norėdami pasiekti Pirėnus, turėjo ieškoti alternatyvių kelių.
Apie P. Aleksandrovicą žinoma nedaug, tik netiesioginė informacija, rodanti, jog jis galėjo dalyvauti Ispanijos pilietinio karo įvykiuose ir atvirai reiškė prielankumą respublikonams. Manoma, kad jis buvo jūreivis viename iš prekybinių laivų, nes nuo 1935 iki 1947 m. savo seseriai jis siuntė laiškus iš įvairių Europos uostamiesčių: Blaido, Falmuto, Halo Didžiojoje Britanijoje, Antverpeno (Nyderlandai), Ruano (Prancūzija), Gibraltaro ir net iš Honingsvogo Norvegijoje netoli poliarinio rato. 1937 m. spalio 12 d. laiške iš Ruano P. Aleksandrovicas rašė, kad rytoj keliaus į Ispaniją ir prašė sesers pasimelsti už jo klajojančią sielą. 1938 m. pabaigoje siųstame laiške iš Gibraltaro jis pasakoja apie traumas, patirtas pakeliui į Valensiją, o 1939 m. vasarį aprašo Valensijos uosto bombardavimą, kurio metu jam pavyko likti gyvam ir nesužeistam. 1939 m. vasarį P. Aleksandrovicas išvyko iš Ispanijos ir pradėjo dirbti Italijoje. Paskutinis išlikęs jo laiškas seseriai Monikai siųstas iš Niujorko 1947 m. vasario 23 d. Apie tolesnį jo likimą žinių nėra.
3. Aleksandro Karpovo grafikos darbas „Juodoji skylė, tremtys – 1941 m. birželio 14 d. – kaltina“ 1993 m. popierius, ofortas. XX a. vidurys – Antrasis pasaulinis karas ir po jo sekusi sovietinė okupacija – paženklintas drastiškais pokyčiais, dėl kurių reikšmingai keitėsi Latvijos gyventojų sudėtis. 1941 m. sovietų valdžia organizavo priverstinę deportaciją į Sibirą, kurios metu ištremta daugiau nei 15400 Latvijos gyventojų, o 1949 m. ištremta daugiau nei 42 tūkst. latvių. Iki karo pradžios iš Latvijos išvyko apie 50 tūkst. Baltijos vokiečių, o paskutiniais Antrojo pasaulinio karo metais (1944‒1945), kai Rytų frontas pasiekė Latvijos teritoriją, apie 170–180 tūkst. latvių pabėgo į Vakarus.
Nors Latvijos emigracijos atstovas grafikas A. Karpovas (1953–1994) mirė gana anksti, jam pavyko ir Latvijos, ir Amerikos grafikų pasaulyje pelnyti talentingo menininko ir grafiko vardą. Pasitelkdamas socialinio realizmo stilių, jis iškėlė į paviršių daugybę Latvijos ir Amerikos istorijos ir socialinių problemų. A. Karpovas kilęs iš gerai žinomos Volonti šeimos. 1941 m. birželio 14 d. Volonti šeima iš Anspoki miesto, Justinas su žmona Stefanija ir dukra Regina buvo ištremti, o dar trys vaikai ir Karpovo motina Liucija pabėgo ir vėliau per Fuldos pabėgėlių stovyklą Vokietijoje emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. A. Karpovas – grafikos ir vaizduojamojo meno meistras – gimė JAV. Nors įsikurti ten buvo nelengva, Liucija Karpova, savo vaikus auginusi viena ir labai vargdama, stengėsi suteikti jiems viską, ko reikia. Latvių gyvenimo būdas ir šeimos vertybės buvo esminė vaikų auginimo dalis. Meninį išsilavinimą A. Karpovas gavo JAV. 1990 m. jis su pagyrimu baigė Minesotos universitetą ir gavo dailininko diplomą. Netrukus po to, kai 1991 m. Latvija atgavo nepriklausomybę, A. Karpovas persikėlė į Latviją, kur sukūrė kelis ryškius grafikos darbus: „Komunistų sovietinės galios Latvijoje genocidas“, „Atgimimas“, „Istorijos kaltinimai“. Juose įamžino tragiškus Preilių regiono istorijos puslapius.
Grafikos darbe „Juodoji skylė, tremtys ‒ 1941 m. birželio 14 d. – kaltina“ A. Karpovas vaizduoja tragišką savo šeimos gyvenimo puslapį ‒ savo senelių trėmimą geležinkeliu iš Latvijos į Sibirą. Šis įvykis, nors patirtas netiesiogiai, stipriai rezonavo su Volonti šeimos palikuonimis.
Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus
Žmonijos istorijoje migracija nėra naujas fenomenas. Nemažais atstumais judėjo ne tik įvairūs objektai, bet ir pavieniai asmenys bei ištisos tautos. Įvairios idėjos taip pat „keliaudavo“ iš vienos šalies į kitą. Jos įveikė ne tik atstumus, bet ir etinius, socialinius ir kultūrinius barjerus. Daug idėjų, atėjusių iš kitų kultūrų, tvirtai įsišaknijo naujoje „dirvoje“ ir, laikui bėgant, tapo neatsiejama vietos kultūros dalimi. Tai būdinga ir religiniams įsitikinimams bei su jais susijusiems artefaktams. Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus fonduose saugoma daug kitoms kultūroms priklaususių daiktų, kurie daugeliui Baltarusijos gyventojų tapo kasdienio gyvenimo dalimi.
1. Ilgaamžiškumo dievybė Šoušingas. XIX a. pab. – XX a. pr. XIX a. antroje pusėje – XX a. pradžioje Europoje augo susidomėjimas Rytų kultūromis ir tautomis. Plastiškos formos, spalvos, idėjos žavėjo menininkus, poetus ir rašytojus, įkvėpė sukurti naujų meno kūrinių, gimė naujų idėjų ir net naujų religinių sąvokų. Iš Rytų šalių atvežti daiktai užėmė svarbią vietą turtingų miestiečių gyvenime, netrukus Europoje pradėta gaminti jų replikas. Daugelis daiktų į Baltarusiją atkeliavo tiesiai iš Rytų. Rusijos imperija, kuriai tuo metu priklausė ir Baltarusijos žemė, aktyviai dalyvavo Centrinės Azijos ir Tolimųjų Rytų regionų politiniame gyvenime.
Keraminė ilgaamžiškumo dievybės Šoušingo skulptūrėlė pagaminta Kinijoje. Kinijos mitologijoje Šoušingas („ilgaamžiškumo žvaigždė“), pasirodęs danguje, pranašavo valstybės ir imperatoriaus klestėjimą, o jo nebuvimas – karus ir nelaimes. Šventyklos Šoušingui pagerbti statytos jau antikiniais laikais. Dievybė dažniausiai vaizduojama kaip pagyvenęs vyras su lazda, prie kurios pririštas moliūgas (klestėjimo ir palikuonių simbolis), su ritiniu ir persiko žiedu (jie simbolizuoja ilgaamžiškumą). Ilgi ausų speneliai – būdingas dievybę vaizduojančių skulptūrų bruožas.
2. Vėduoklė. Japonija. XX a. pr. Susidomėjimas Japonijos kultūra įvairiose šalyse nemažėjo iki XIX a. vidurio. Japonų dailė įkvėpė daugybę Europos menininkų. Baltarusijoje namų apyvokos daiktai iš Japonijos taip pat buvo laukiama dovana ir elegantiškas turtingų miestiečių atributas XIX a. pab. – XX a. pr.
Vėduoklė, puošta rytietiškais motyvais, buvo naudojama vaikštinėjant, teatre ir socialiniuose priėmimuose. Ji suteikdavo savininkui paslaptingumo ir traukė kitų dėmesį. Mūsų kolekcijoje esančioje vėduoklėje pavaizduotas Japonijos šventasis Fudžio kalnas, keli namai ir gėlės. Ši vėduoklė – rinkinio dalis, ji buvo laikoma specialiame dėkle.
3. Mažasis Krišna motinos Devaki glėbyje. Rusija, 1990 m. pab. 1970 m. pabaigoje – 1990 m. pradžioje Baltarusijoje populiarėjant vaidybiniams Indijos filmams, susidomėta daugialype Indijos kultūra ir jos religijomis. Tarptautinė Krišnos sąmonės bendrija, įkurta 1966 m. Niujorke, turėjo šalininkų ir Baltarusijoje. Krišna (viena iš induizmo dievybių) yra aukščiausia Dievo hipostazė, visų dieviškumo avatarų (apraiškų) šaltinis. Ši religinė kryptis, pagrįsta Indijos tradicijomis, Šiaurės Amerikos ir Europos raidoje iš dalies transformavosi ir buvo pritaikyta Vakarų visuomenei.
Krišna garbinamas ir kitose religijose. Bahajų tikėjime, religijoje, atsiradusioje XIX a. Irane, Krišna yra Dievo įsikūnijimas arba vienas iš pranašų, skelbusių Dievo Žodį. Šioje religijoje Krišna gerbiamas kartu su Abraomu, Moze, Buda, Zoroastru, Jėzumi ir Mahometu. Bahajų mokymo šalininkai pasirodė Baltarusijoje dešimtojo dešimtmečio pradžioje ir sukūrė stabilią bendruomenę, kuri dabar yra įvairialypės šalies religinės paletės dalis.
Atvirukas, vaizduojantis Krišną motinos Devaki glėbyje, yra plačiai paplitęs krišnaizme ir tarp bahajų, jis naudojamas įvairių religinių ceremonijų metu. Krišna tradiciškai vaizduojamas purpurine oda, indiškais drabužiais ir papuošalais. Devaki ‒ vilkinti sarį ir seginti daug papuošalų.
Panevėžio kraštotyros muziejus
Gilvydžių šeimos archyvas
Lietuvių, kaip ir kitų tautų gyventojų, migravimą įvairiu metu nulėmė tam tikru laikotarpiu susiklosčiusios aplinkybės. Žmonės kėlėsi iš vienos vietos į kitą dėl religinių nesutarimų, karų, XIX a. sukilimų, ekonominių ir socialinių priežasčių. Ieškodami geresnio gyvenimo lietuviai daugiausia kėlėsi į Argentiną, Australiją, Braziliją, JAV, Kanadą, Latviją, Urugvajų. 1944 m. vasarą, Raudonajai armijai artėjant prie Lietuvos, didelė tautos šviesuomenės dalis, bijodama politinio susidorojimo, emigravo į Vakarus.
Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomas unikalus agronomo, pedagogo, valstybės ir visuomenės veikėjo, politinio emigranto Alfonso Gilvydžio (1895–1987) šeimos archyvas.
A. Gilvydis 1919–1936 m. gyveno Panevėžyje, dirbo įvairiose srityse, aktyviai reiškėsi visuomeninėje ir politinėje veikloje. 1936 m. Panevėžio apskrities rinkėjų išrinktas į IV Lietuvos Respublikos Seimą, 1936–1940 m. dirbo jo vicepirmininku. Artėjant frontui 1944 m. Gilvydžių aštuonių asmenų šeima pasitraukė į Vakarus. Kad ir kokiose sudėtingose gyvenimo situacijose atsidurdavo, A. Gilvydis visada jautė pareigą padėti tautiečiams. Jis vadovavo Jėnos ir Hanau lietuvių karo pabėgėlių komitetams, mokė prekybos ir kooperacijos Hanau stovykloje, aktyviai veikė Amerikos lietuvių Tautinėje sąjungoje, vadovavo Detroito lietuvių kultūros klubui.
A. Gilvydžio šeimos archyvas išsiskiria surinktų ir išsaugotų kasdienio gyvenimo atspindžių gausa. Jame sukaupti ne tik svarbiausi šeimos narių asmeniniai dokumentai ir nuotraukos, bet ir organizacijų susirinkimų protokolai, laiškai, dienoraštis, mokslo baigimo pažymėjimai, kelionių kvitai ir kt. Archyvo medžiagoje atsispindi tiek asmeninio ir profesinio gyvenimo Lietuvoje laikotarpis, tiek ir sudėtingas emigracijos kelias per Graco ir Piochlarno (Austrija), Jėnos ir Hanau (Vokietija) pabėgėlių stovyklas, Gilvydžių šeimą atvedęs iki Detroito (JAV). Archyvas apima laikotarpį nuo 1911 metų iki 1950-ųjų pabaigos.
Skrupulingai rinkta, Gilvydžių šeimai traukiantis iš Lietuvos kaip brangiausias turtas lagamine išsivežta, pabėgėlių stovyklose Austrijoje ir Vokietijoje, vėliau Amerikoje pildyta bei kruopščiai susisteminta archyvo medžiaga, kurią sudaro 161 nuotrauka, 185 dokumentai, 136 žurnalai ir 58 knygos, 2015 m. artimųjų rūpesčiu grąžinta Lietuvos visuomenei.
1. Gilvydžių šeima šalia Elenos Gilvydienės sesers Jadvygos Jablonskytės ir jos vyro kapitono Vlado Tarasonio namo Vilkaviškyje, kur gyveno nuo 1941 m. iki pasitraukimo į Vakarus 1944 m. liepos 31 d. Priekyje iš kairės stovi: Jaunutis, Mindaugas, Marija, Antanas ir Algimantas, už jų: Alfonsas, Aldona ir Elena.
2. Įvairiapusę A. Gilvydžio veiklą liudijančios nuotraukos ir dokumentai.
1. Žemės ūkio parodos Panevėžyje Statybos skyrius. 1926 m. parodą organizavo A. Gilvydis (stovi trečias iš kairės).
2. Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito banko bendradarbiai. Banko valdybos pirmininkas A. Gilvydis centre, viršuje. 1939 m. J. Žitkaus nuotrauka.
3. Lietuvos Respublikos Tautos atstovo Alfonso Gilvydžio pažymėjimas. 1936 m.
4. Lietuvos sportininkų globėjai – IV Lietuvos Respublikos Seimo pirmasis sekretorius Mėčius Kviklys (dešinėje) ir antrasis vicepirmininkas Alfonsas Gilvydis prie baseino prancūzų laive „Ile de France“ kelionėje į JAV 1937 m. liepos pradžioje.
3. A. Gilvydžio šeimos emigracijos iš Vokietijos į JAV dokumentai. Gilvydžių šeima, traukdamasi iš Lietuvos, gyveno įvairiose karo pabėgėlių (DP – anglų k. Displaced Person) stovyklose Austrijoje ir Vokietijoje. 1945 m. rudenį apsistojo Vokietijoje, Hanau lietuvių stovykloje. Gavę leidimą emigruoti į JAV, iš Brėmerhafeno uosto laivu „General Sturgis“ išplaukė 1949 m. vasario 9 d., kovo 14 d. išsilaipino Naujojo Orleano uoste. 1950-aisiais šeima įsitvirtino Detroite.
1. Tarptautinės pabėgėlių organizacijos atstovybės Hanau DP stovykloje kvitas, patvirtinantis, kad gautas Alfonso Gilvydžio prašymas su šeima emigruoti į JAV. 1949 m. sausio 21 d.
2. Perkėlimo centro Bucbache Alfonsui Gilvydžiui išduota keleivio kortelė.
3. Keleivio, plaukusio laivu „General Sturgis“ iš Brėmerhafeno uosto į JAV, bagažo kvitas.
4. Bagažo identifikavimo kvitas Naujojo Orleano uosto muitinei.
Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.
Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:
Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.
Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.
Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.
Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.
2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.
https://eeas.europa.eu/delegations/
Informaciją parengė:
Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/
Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/
Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/