1918 m. rugsėjo 1 d. Petras Būtėnas jau buvo įstojęs į Šiaulių gimnaziją. Šiauliuose jis taip pat sugeba suburti draugus aplink save, žavi savo iškalbingumu, erudicija, sugebėjimu viskuo domėtis. Gyvendamas Voroneže jis ėmė bendradarbiauti daugelyje lietuviškų laikraščių, įsijungė į ateitininkų veiklą. Grįžęs į Šiaulius, taip pat toliau bendradarbiauja daugelyje tuo metu ėjusių lietuviškų leidinių. Kai kur pasirašinėja Dovydėno slapyvardžiu, kai kur tikrąja savo pavarde.
Metus pasimokius Šiauliuose, pasikeitė politinė situacija Lietuvoje. P. Būtėnas su būreliu bendraminčių, gimnazijos mokinių, išeina į savanorių gretas. Savanoriu tarnauti Lietuvos kariuomenėje P. Būtėnas pradėjo 1919 m. sausio 10 d. Jam buvo išduotas pažymėjimas Nr. 561. Tarnavo Generalinio štabo ir spaudos biuro bei Širvintų karo komendantūros juridinio ir žvalgybos skyriaus vedėju. 1919 m. tarnavo Širvintų karo komendantūroje Lietuvos kariuomenės 8-ajame pulke, vadovaujamame Antano Pošiūno. Devynis mėnesius dalyvavo mūšiuose su lenkų kariuomene. Gausių lenkų legionų spaudžiamos jų pulko dalys įsitvirtino Vepriuose. Vepriuose savanorių koviniams būriams vadovavo komendantai Petras Gudelis, Juozas Lukšionis ir Petras Būtėnas. Yra žinoma, kad jis ypač Širvintų krašte savanoriaudamas puikiai dirbo agitacinį darbą. Anykščiuose gyvenantis mokytojas Mičiulis (rašytojos Bronės Buivydaitės vyras) patvirtino tokį faktą, kad jam pats Būtėnas yra kalbėjęs apie tai, kaip jis eidavo prasčiokėliu apsirengęs per kaimus ir ragino visus vyrus, kad stotų į savanorių gretas. Pasak mokytojo Mičiulio, lietuvis nebūtų lietuvis, klausia Būtėno: „Ar daug čia tų savanorių?“ Būtėnas sako – „Aš atsakau: Oi daug, 5 milijonai“. Tai, sako, pasikrapšto pakaušį kaimietis ir sako: „Tai reiks ir man tada stot“. Toks paprastas faktas rodo Būtėno diplomatinius sugebėjimus, sugebėjimą įsijaust į tai, ko imasi, įtraukt kitus. Yra išlikęs toks jo straipsnis „Pirk bonų, bus duonos“. Tame straipsnyje Būtėnas prisimena, kaip jis sugebėdavo suorganizuoti paprastus kareivius savanorius, prišnekinti juos, kad ieškotų ryšio su vietiniais gyventojais. Ten lenkų valdžia, išgirdus lietuviškai šnekantis, net skirdavo baudas – tai tų savanorių ir buvęs toks uždavinys, kad ieškotų būdų, kaip lenkiškame krašte gyvenančius žmones patraukti į savo pusę. Ir Petrui Būtėnui tai neblogai sekėsi. Savanoriu P. Būtėnas tarnavo iki 1923 m. sausio 27 d. Kauno karo komendantūroje jis pats pasiprašė atleidžiamas iš kariuomenės. Už nuopelnus kuriant Lietuvos valstybę P. Būtėnas apdovanotas Nepriklausomybės medaliu (Nr. 21690, 1928-06-10), Savanorių-kūrėjų medaliu (Nr. 511, 1928-08-14) bei Gedimino ketvirtojo laipsnio ordinu (Nr. 93, 1935-02-16).
1923 m. Petras Būtėnas atvyksta į Kauno universitetą, kur susitinka savo Voroneže buvusius mokytojus – J. Jablonskį ir J. Balčikonį. Jis tęsia studijas. Apie Kauno laikotarpį nedaug žinoma. Viena detalė rodo Būtėno sumanumą, nepasimetimą situacijoje ir kartu mokėjimą bendrauti. Kaip prisimena vienas Būtėno draugas, Kaune Būtėnas gyvenęs netoli Rotušės aikštės , netoli Maironio namų, mažame pirmojo aukšto kambarėlyje. Kadangi jis labai daug dirbdavęs, amžinai buvo apsikrovęs popieriais, tai kur besuras daug laiko savo draugams. Vasarą, kai būdavo šilta, Būtėnas dirbdavo atsidaręs langą, o draugai ateidavo jį pašnekinti. Tai Būtėnas, matydamas, kad jo darbas darbą veja, ėmėsi tokios gudrybės – parašė ant popieriaus lapelio, kad Petras Būtėnas čia nebegyvena, ir priklijavo ant lango. Atėję draugai stebėjosi ir nieko nesuprato: kaip galėjo Petras Būtėnas išnykti iš jų akiračio? O Būtėnas ramiai sau dirbo ir šypsojosi iš draugų.
Nuotraukų galerija: