Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė?

2025-08-01

 

Muziejininkų tikslas – ne tik pasakoti apie plačiai žinomus įvykius, bet ir atskleisti „užmirštas“ praeities temas, tokias kaip bajorijos paveldas. Paroda ir projektas „Liaudos žemė. Ką slepia Senkevičiaus dėžutė?“ siekia atspindėti bendrą lietuvių ir lenkų paveldą, nagrinėjant, kaip Henryko Senkevičiaus (Henryk Sienkiewicz) romanas „Tvanas“ ir jo sukurtas Liaudos žemės mitas prisidėjo prie modernios lenkų tautos formavimosi, o taip pat kelia klausimą apie bajoriškojo paveldo vietą šiuolaikinėje lietuvių atmintyje.

 

Projekto ir parodos idėja

Romano „Tvanas“, išleisto 1886 m. (lietuviškas vertimas – 1900 m. kunigo A. Kaupo), veiksmas iš dalies vyksta dabartiniuose Panevėžio, Kėdainių, Radviliškio rajonuose. Svarbiausias parodos eksponatas ir idėjos šaltinis – rašytojui dovanota dėžutė su regiono vietovių nuotraukomis ir dovanotojų bajorų sąrašais. Ši „laiko kapsulė“ suteikė galimybę sukurti parodą, pasakojančią ne tik apie nuotraukas, bet ir apie jų dovanotojus bei istorinį kontekstą.

 

Projektas įgyvendintas dviem etapais: 2024 m. fotografuotos romane minimos vietovės, surengta virtuali paroda „Laiko paženklinti Henryko Senkevičiaus „Tvano“ keliai“. Taip pat užmegzti ryšiai su H. Senkevičiaus memorialiniu muziejumi Oblengoreke, Kelcų nacionaliniu muziejumi ir kitais partneriais, pasirašyta bendradarbiavimo sutartis. Projektui gautas Lietuvos kultūros tarybos ir Panevėžio miesto savivaldybės finansavimas, o paroda bus atidaryta 2025 m. spalio 24 d. Panevėžio miesto dailės galerijoje.

 

„Tvanas“ ir lenkų tautinės tapatybės formavimas

H. Senkevičius (1846–1916) yra lenkų literatūros klasikas, kurio „Trilogija“ (įskaitant „Tvaną“) formavo ir tebeformuoja šiuolaikinių lenkų tautinę tapatybę. Jo kūryba, įvertinta Nobelio premija 1905 m., pasirodė sunkiu Lenkijai laikotarpiu, po 1863–1864 m. sukilimo represijų, kai bajorija buvo įbauginta ir atsidūrusi priespaudoje. Šiame kontekste Senkevičiaus herojiška ir romantizuota praeities vizija tapo vilties ir patriotizmo šaltiniu. Romano pagrindinis veikėjas Andrzejus Kmicicas tapo sektinu pavyzdžiu, o pats romanas – svarbia lenkų tautinės atminties dalimi, skaitomu net kaip „namų biblija“.

 

Liaudos mitas romane ir realybėje

Romano „Tvanas“ veiksmas prasideda ir baigiasi Liaudos žemėje – istoriniame regione dabartiniuose Kėdainių, Radviliškio, Panevėžio rajonuose. Nors istorinė Liaudos žemė buvo mažesnė, Senkevičius veiksmą išplėtė į kitas vietoves (Upytė, Biržai, Panevėžys, Klovainiai, Andrioniškis, Traupis), kurios skaitytojų sąmonėje imtos tapatinti su Liauda.

 

Liaudos bajorai, išsaugoję pilietinę ir luominę savimonę, kalbėję lenkų kalbos Kauno arealo tarme, turėję savitą etiką, puoselėjo istorinę atmintį. Ši atmintis, nors ir su prarastomis detalėmis, virto herojiško Liaudos kario mitu. Nors nėra tvirtų tiesioginių įrodymų, kad Senkevičius lankėsi Liaudos apylinkėse, manoma, kad svarbiausias jo informacijos šaltinis buvo dailininkas Romanas Szwojnickis (1845–1915), kilęs iš Rodų dvaro prie Krekenavos, gerai pažinojęs Liaudos mitus ir artimas rašytojo bičiulis. R. Szwojnickis 1900 m. buvo ir dovanos Senkevičiui iniciatorius.

 

„Tvano“ populiarumas Liaudoje buvo milžiniškas. Skaitytojai stebėjosi detaliu jų aplinkos aprašymu, atpažindavo vietovardžius ir personažus. Tai sukūrė iliuziją, kad rašytojas puikiai pažinojo kraštą ir aprašė realiai gyvenusius žmones, su kuriais vietos bajorai ėmė tapatintis. Šis H. Senkevičiaus modernizuotas Liaudos mitas tapo regiono lenkų tautinės konsolidacijos branduoliu. Svarbu pažymėti, kad „Senkevičiaus Liaudoje“ nėra atspindėti šalia gyvenę lietuviai valstiečiai ir jų tautinės aspiracijos, krašte tuo pačiu vyko intensyvus lietuvių tautinis judėjimas, pavyzdžiui, Garšvių knygnešių draugijos veikla.

 

Dėžutė – padėkos ir tapatybės simbolis

1900 m. minint H. Senkevičiaus kūrybos 25-metį, rašytojas gavo daugybę dovanų, tarp jų – panevėžiečių inicijuotą dėžutę. Šią dovaną organizavo R. Szwojnickis. Už surinktas lėšas Varšuvoje nupirkta meniška dėžutė, papuošta Vyčiu, kurio „spinduliuose“ įrašyti „Senkevičiaus Liaudos“ vietovių pavadinimai. Į dėžutę įdėti sveikintojų sąrašai (152 asmenys, dauguma lenkų bajorai, bet ir keletas lietuvių, tarp jų Vasario 16-osios akto signataras Kazimieras Šaulys) bei trisdešimt Panevėžio regiono vietovių nuotraukų, darytų panevėžiečio fotografo Mieczyslawo Puhaczewskio, susijusių su romano siužetu. Dovanotojų ratas buvo platus ir reprezentatyvus (Krekenavos, Smilgių, Panevėžio, Liaudos, Kauno gyventojai), kas rodo „Senkevičiaus Liaudos“ mito tvirtą įsišaknijimą lenkų bendruomenės atmintyje.

 

Daugelis donatorių vėliau aktyviai dalyvavo viešajame gyvenime, kandidatavo į Valstybės Dūmą, reiškėsi spaudoje, organizavo asociacijas (pvz., Panevėžio tarpusavio kredito draugija, Kauno gubernijos žemės ūkio draugija, lenkų kultūrinės draugijos), puoselėdami lenkų tautinius interesus. Nors tarp lenkų ir lietuvių bendruomenių kilo įtampų dėl tautinių tikslų, iki Pirmojo pasaulinio karo išliko ir bendradarbiavimo erdvių, pavyzdžiui, Panevėžio Romos katalikų labdaros draugija, kurioje veikė abiejų tautų atstovai. Katalikiškasis universalizmas ir anticarinės nuostatos leido išlaikyti bendradarbiavimą.

 

Ką atskleidžia dėžutė šiandien?

H. Senkevičiaus dėžutė šiandien yra daugiau nei paprasta dovana. Ji atspindi bajorų iniciatyvą pagerbti rašytoją ir patvirtinti savo tapatybę su modernia lenkų tauta. Nuotraukos, kadaise kasdienybės vaizdai, dabar tapo seniausiais regiono vietovių atvaizdais, įgijusiais istorinę vertę ir tapusiais bendru lietuvių ir lenkų paveldu. Dėžutė netiesiogiai pasakoja apie lenkų „įtautinimo“ procesą regione ir Senkevičiaus pasakojimo įtaką vietos bendruomenei. Taip pat ji primena apie beveik išnykusią regiono lenkų bendruomenę.

 

Ši paroda ir jos istorija atskleidžia sudėtingą pilietinės lietuvių tautos formavimąsi, į kurį per XX a. tragedijas įsitraukė ir savitą istorinę atmintį turėjęs lenkiškasis elementas. Senos Lietuvos vietovių nuotraukos, skirtos lenkiškai tapatybei deklaruoti, žvelgiant iš kitos perspektyvos, tampa bendra atmintimi.

 

Ar Lietuvos ir Lenkijos muziejų, šiuolaikinių lietuvių ir lenkų bendradarbiavimas rodo, kad XX a. tarpusavio santykių traumos įveiktos? Ar bajoriškasis paveldas vis dar „svetimas“ lietuviškajai atminčiai? Kai kurie ženklai (dvikalbės lentos ant Vadaktų bažnyčios ir varpinės, dvikalbė lenta Bistrampolio dvare, lenkų režisieriaus T. Bystramo filmas „Lietuviškais „Tvano“ keliais“) rodo, kad vyksta svarbūs poslinkiai, priimant bajoriškąjį paveldą kaip bendrą lietuviams ir lenkams, ir jis tampa „savas“, bent jau „savesnis“.

 

 

Parengė dr. Arūnas Astramskas.

  

 

 

 

Rengėjas | Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Pagrindinis partneris | Nacionalinis muziejus Kelcuose ir jo padalnys – Henryko Senkevičiaus memorialinis muziejus Oblengoreke

 

Partneriai | Panevėžio miesto dailės galerija, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Kėdainių krašto muziejus, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Lenkijos institutas Vilniuje, Lenkijos nacionalinė filmoteka – Audiovizualinis institutas (FINA), Bistrampolio dvaras

 

Informaciniai partneriai | LRT, Senvagė, Panevėžys NOW, Sekundė, AINA.lt, Lenkijos institutas Vilniuje, Pulsas, Kurier Wilenski

 

 

Parodos kūrimo komanda |

Projekto vadovas dr. Arūnas Astramskas

Turinio kūrėjai: dr. Arūnas Astramskas, Jūratė Gaidelienė, Ilona Mažylytė, Rasa Stružienė, dr. Łukaszas Wojtczakas

Architektas Darius Baliukevičius

Dizaineris Evaldas Ivanauskas

Projekto vadovo asistentės: Loreta Bekerė, Rasa Stružienė

Komunikacijos vadovė Ieva Varanavičienė

Kalbos redaktorė Ieva Puluikienė

Vertėja į lenkų kalbą dr. Regina Jakubėnas

Konsultantai: dr. Zita Pikelytė, habil. dr., prof. Inesa Szulska

 

Projektą finansuoja |

Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė

 

Atgal