Tradiciniai medžio dirbiniai

 

  

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Medžio drožyba“.

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Jei išsipildytų mokslininkų svajonės apie keliones laiku, vargu ar galėtume atpažinti, kurioje epochoje atsidūrėme, nes per keletą paskutinių šimtmečių žmonija patyrė fundamentalius gyvenimo stiliaus pokyčius – industrializacija ir technologinė pažanga neatpažįstamai pakeitė pasaulį. Prekių asortimentas, kurį mūsų laikais galima rasti net ir atokiausioje kaimo parduotuvėje, mūsų protėviams būtų atrodęs lyg pasipylęs iš gausybės rago, nes net ir reikalingiausius kasdienius dalykus – drabužius, baldus, virtuvės bei namų apyvokos reikmenis ir pan. – jie turėjo pasigaminti patys arba įsigyti turguje iš vietinio amatininko. Todėl visas rinkinys materialių (ir ne tik) dalykų, kuriais praeityje žmonės turėdavo apsirūpinti patogiam kasdieniniam gyvenimui, dažnai yra vadinamas etnografija.

 

1. Kraičio skrynia. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. XIX a. pabaigos – XX a. pradžios tipiškas Latgalės baldas, skirtas laikyti įvairiems objektams ir drabužiams, buvo kraičio skrynia, arba skreine. Latgalėje tokios kraičio skrynios buvo dažniausiai dažomos žaliai ar mėlynai ir puošiamos įvairiaspalviais augalinio rašto ornamentais. Be to, ant kraičio skrynių klodavo plonas ir lygias juodai dažytas metalines juosteles, ypač ant korpuso, kampų ir dangčio. Šitaip skrynia tapdavo stabilesnė ir lengviau transportuojama. Latgalės ūkininkų dukterys ištekėjusios ne tik turėdavo kraustytis į gretimus kaimus, bet ir visa šeima neretai sėsdavo į vežimą ir iškeliaudavo geresnio uždarbio ieškoti.

 

 

 

2. Medinis kibiras. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. Iki XX a. vidurio medis buvo dažniausiai sutinkama medžiaga Latgalės ūkininko namuose. Jis buvo plačiai prieinamas, nesunkiai pakeičiamas nauju ir lengvai pritaikomas gaminant naujus reikmenis. Su medžiu dirbančių amatininkų netrūko, nes medžio apdirbimo įgūdžiai buvo perduodami tėvo sūnui iš kartos į kartą. Iš medžio buvo gaminami ne tik namų baldai, bet ir kasdienės apyvokos reikmenys, pavyzdžiui, kibirai. Jiems gaminti kiekvienas namų ūkis turėdavo konkretaus dydžio šablonus. Iš pradžių medis būdavo apdirbamas išpjaunant reikalingo dydžio ir formos medines lenteles, kurios būdavo tvirtinamos viena prie kitos, tada įstatomas kibiro dugnas, ir korpusas būdavo sutvirtinamas mediniu lanku. Kadangi medis nepraleido drėgmės, tokio tipo kibiruose galima būdavo saugiai nešioti ir laikyti įvairius skysčius. XX a. viduryje kibirai, esantys muziejaus kolekcijoje, pradėti tvirtinti metaline viela, kuri pakeitė originalius medinius lankus ir rankenas.

 

 

 

3. Langų puošybos elementai. XX a. pirma pusė. Iki XX a. pirmos pusės, kai daugelyje kaimo trobų elektra būdavo retas svečias, langas būdavo pagrindinis šviesos šaltinis kambaryje. Todėl namų langai būdavo specialiai išpuošiami, taip pabrėžiant jų didžiulę reikšmę kasdieniam ūkininkų gyvenimo ritmui, kuomet visi darbai būdavo pradedami ir baigiami dienos šviesoje. Langų puošybos elementus gamindavo medžio drožėjai. Preilių krašte tai būdavo vietinių sentikių kaimų amatininkai. Jie lankydavo sodybas, su kuriomis būdavo sutarę praeitais metais, arba siūlydavo savo įgūdžius darbui ateinantiems metams. Langų puošybos elementai susidėjo iš trijų dalių – viršutinės dalies (lango karūnos, profiliuoto karnizo ir priekinės lentos), vidurinės dalies su šoninėmis lentomis ir palangės lango apačioje. Gaminant šiuos elementus, būdavo naudojami įvairūs geometriniai ornamentai ir gamtos motyvai – paukšteliai, žvaigždės, vijokliniai augalai ir kt. Turtingiausiose sodybose taip pat būdavo įtaisomos puošnios langinės, kurios būdavo simboliškai uždaromos saulei nusileidus, taip dar labiau pabrėžiant stiprų žmogaus ryšį su gamtos ritmais.

 

 

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus medžio dirbinių kolekcijoje yra daugiau kaip 650 eksponatų. Ši kolekcija pradėta kaupti 1974 metais. Tarp eksponatų yra XVI–XX a.  skulptūros (katalikų šventieji, angelai, Nukryžiuotieji), drožiniai, kurie puošė katalikų ir rusų ortodoksų bažnyčių interjerus, skulptūrėlės (gyvūnai, mitiniai sutvėrimai, pasakų veikėjai), etnografiniai ir namų apyvokos reikmenys (formos velykiniams pyragams kepti, virtuvės reikmenys, šaukštai, daiktų laikymo skrynios, verpimo rateliai, šaudyklės, verpstės, baldai, dekoratyviniai kūriniai ir kt.), turintys ne tik utilitarinę, bet ir ritualinę funkciją, bei padedantys atspindėti baltarusių kalendorinius ir šeimyninius ritualus. Kolekcijoje taip pat yra Rytų religijų skulptūrų.

 

Vertingiausi muziejaus kolekcijos eksponatai yra apvaliosios skulptūros paminklai. Apvalioji skulptūra – tai neatskiriamas katalikų bažnyčios meninės puošybos atributas. Baltarusijoje tokios skulptūros paprastai būdavo drožiamos iš medžio. Medis nėra labai patvari medžiaga, todėl kiekvienas išlikęs iki mūsų dienų objektas, kurio nepaveikė laikas, karas ir ugnis, turi didžiulę vertę baltarusių menui ir yra pavyzdys šiuolaikiniams meistrams.

 

1. Šv. Kazimieras. Baltarusija. XVII a. ketvirtas deš. Medžio drožyba. Šventasis yra vaizduojamas visu ūgiu, vilkintis laisvų formų kailiniais ir šermuonėlių kailio pelerina. Ant kaklo dėvi masyvią grandinę su ovaliu medalionu. Ant galvos – karalaičio karūna.

 

Lygi figūros silueto linija, statiška poza ir realistinė veido išraiška su individualizuotais bruožais nurodo į ankstyvąjį baroko stilių. Grakščios drabužių klostės, gaubtos pelerinos formos, grandinė ir apykaklė pasižymi harmonija ir ritmu. Eksponatas buvo rastas Gardino apskrities Kvasovkos kaimo bažnyčioje, kuri pirmą kartą paminėta 1626 m. Pagal stilistinius bruožus, topografinę kilmę ir šventojo kulto paplitimą kūrinys yra datuojamas XVII a. ketvirtuoju dešimtmečiu.

 

Šv. Kazimieras (1458–1484) – Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės šventasis globėjas, Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio sūnus. Jis mirė Gardine ir buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Karalaičio kultas pradėjo plisti iškart po jo mirties ir ypač sustiprėjo po jo kanonizavimo 1602 m. Šv. Kazimiero atvaizdai bažnyčiose dažnai yra randami greta Šv. Stanislovo atvaizdų – pastarasis buvo laikomas Lenkijos karalystės šventuoju globėju.

 

 

 

2. Skulptūra. Angelas su trimitu. Baltarusija. XVIII a. Medis. Levkas, polimentas, drožyba, auksavimas, polichrominė tapyba. Angelas vaizduojamas stovintis visu ūgiu, vilkintis ilgą kaftaną. Dešinė per kelį sulenkta koja lengvai iškišta į priekį. Kairėje rankoje jis laiko trimitą, ant nugaros – išskleisti sparnai su reljefinėmis modeliuotomis plunksnomis.

 

Noras įamžinti judesį, su puošnumu derantis saikingumas, kaspinu surišto diržo interpretacija, paprasto žmogaus prototipas ir formalus kūno anatomijos perteikimas yra bruožai, būdingi XVII a. „vietinio“ baroko stiliui, kuriam priklauso ši skulptūra.

 

Angelai su muzikos instrumentais atspindėjo dieviškos muzikos prigimties idėjas ir jos pagrindinį tikslą šlovinti Kūrėją.

 

 

3. Nukryžiuotasis. Baltarusija. XVI a. Medis, drožyba, polichromija. Nukryžiuotasis – tai seniausias plastinio meno vaizdinys krikščioniškos bažnyčios interjere. Viduramžių bažnyčiose jis paprastai kabėdavo viršuje priešais presbiteriją arba prie centrinio altoriaus, taip pat prie įėjimo.

 

Medinis polichrominis Nukryžiuotasis ilgą laiką buvo saugomas Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus fonduose. Jis buvo datuojamas XIX a. Rengiant naują muziejaus ekspoziciją, kurioje turėjo būti pristatoma ir ši skulptūra, atsirado būtinybė patikslinti jos sukūrimo laiką. Specialaus tyrimo metu paaiškėjo, kad eksponatas galėjo būti sukurtas dar anksčiau. Muziejus kreipėsi pagalbos į mokslininkę Mariją Matušakaitę iš Kauno. Ji daugybę metų tyrinėjo medines skulptūras buvusių Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės žemių teritorijoje.

 

Mokslininkė atkreipė dėmesį į strėnų juostos, glaudžiai apgulančios Kristaus kūną, stilių.  Jos lygiai krintančios tiesios klostės šonuose yra pagrindinis būdingas bruožas, leidžiantis priskirti paminklą XVI amžiui. Tik renesanso skulptūros ir tapybos kūriniuose pasitaiko tiesios ar beveik tiesios strėnų juostos klostės, kurios sudaro paralelines grupes, gana tankiai apgaubiančias kūną. Jos yra žymiai trumpesnės nei lengvos gotikinės klostės ir nešauna į viršų kaip vadinamosios „laužytos gotikos“ klostės.

 

Todėl mokslininkė priėjo išvados, kad skulptūrą pagal vietinę tradiciją sukūrė talentingas meistras, kuris nekopijavo garsių skulptorių darbų, bet panaudojo vietinį tipą.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Anot pirmosios Lietuvos istorijos gimtąja kalba autoriaus Simono Daukanto, kadaise „visas kraštas it viena giria niūksojo“. Medis, mediena buvusi ir žaliava, ir pagrindinė statybinė medžiaga: iki XX a. vidurio tradiciniame Lietuvos kaime visi sodybos pastatai buvę mediniai, darbo įrankių dauguma, interjero detalės, baldai, indai, stalo įrankiai taip pat mediniai, netgi žmogui reikalingi daiktai, tokie kaip apavas, šukos, lagaminai, krepšiai ir kt., gaminti iš medžio. Su medžiu dirbo įvairūs amatininkai: dailidės, račiai, ratelninkai, skiečiai, klumpdirbiai, kryždirbiai, kubiliai, baldžiai ir kt. Medis dirbiniams naudotas visas: ir mediena, ir žievė, ir šaknys. Mediniai buvę ir tradiciniai muzikos instrumentai, ir vaikų žaislai bei apeiginės Užgavėnių kaukės. Medžiui suteikta ir sakrali mitinė prasmė: kapinėse, prie sodybų, prie kelių ar dirbamų laukų statyti mediniai sakraliniai mažosios architektūros paminklai – kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai; ypatingiems medžiams ar įvykiams pažymėti dirbintos nedidelės koplytėlės ir keltos į medžius; gyvybės medžio simboliai išraižyti ant moterų darbo įrankių, jais ištapyti baldai, skrynios, jie išausti, išsiuvinėti, nerti tradicinės tekstilės gaminiuose. Taigi medis – neatsiejama lietuvio kasdieninio buitinio ir sakralinio gyvenimo dalis, lydėjusi jį nuo gimimo iki mirties – nuo vygės iki karsto.

 

Panevėžio kraštotyros muziejuje tradicinių medžio dirbinių yra daug, seniausi jų siekia XVIII a. pabaigą. Tradiciniai medžio dirbiniai skirstomi į tokius rinkinius: 1) pastatų ir statinių konstrukcinės dalys, dekoro elementai ir statinių įtaisai; 2) mažosios architektūros statiniai: kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės; 3) sakralinė medžio skulptūra; 4) namų apyvokos daiktai ir reikmenys; 5) amatininkų darbo įrankiai; 6) įvairių verslų darbo įrankiai; 7) muzikos instrumentai. Plačiau pristatyti pasirinkome vertingiausius mažosios architektūros statinių ir sakralinės medžio skulptūros, muzikos instrumentų bei darbo įrankių rinkinių eksponatus.

 

1. Vinco Svirskio kryžiai (XIX a. pab.) muziejuje rengtoje parodoje „Kryždirbystė Panevėžio krašte“. 2005 m. G. Lukoševičiaus nuotrauka. Lietuvoje žmonės, kurie kūrė medinius kryžius, stogastulpius, koplytstulpius, drožė šventųjų skulptūrėles, vadinami kryždirbiais arba dievdirbiais, o ši tradicinė kūryba – kryždirbyste. Dėl unikalumo ir vertingumo Lietuvos kryždirbystė 2001 m. įrašyta į UNESCO Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Panevėžio krašte garsiausias XIX a. II pusės – XX a. pradžios kryždirbys buvo Vincas Svirskis (1835–1916). Šis caro laikais vos parapinę pradžios mokyklą baigęs kryžių meistras yra sukūręs per 200 ąžuolinių liaudiško baroko stiliaus kryžių ir koplytstulpių, kurie puošė Vakarų Aukštaitijos ūkininkų sodybas, buvo statomi kapinėse. Jo kryžiai unikalūs tuo, kad juose išdrožtos horeljefinės šventųjų skulptūros iš vientiso ąžuolo. Skulptūros drožtos ne tik kryžmoje (Nukryžiuotasis), bet ir kryžiaus vertikalėje iš kelių pusių – yra kryžių su skulptūromis iš dviejų, trijų ar net keturių pusių. Skulptūrų aukštis kryžiaus vertikalėje apie 1 metrą. V. Svirskio horeljefinių skulptūrų stilius primena bažnytinę baroko skulptūrą: yra plastiškas, apvalių, minkštų formų. Pati kryžiaus forma taip pat dažnai siejama su baroko bažnyčių architektūra: stogeliais, bokšteliais, banguotomis linijomis. Aukštą menininko meistrystę liudija tai, kad jo kūriniai buvo sukurti primityviais darbo įrankiais: kirvuku, kaltuku, peiliu. Panevėžio muziejuje saugomi trys V. Svirskio XIX a. pabaigoje kurti kryžiai ir vienas koplytstulpis, į muziejų patekę iš Ramygalos ir Krekenavos apylinkių.

 

 

 

2. Aukštaitiškos keturių stygų kanklės groti sutartinėms. Skobtas medis, metalas. XX a. pr. T. Stasevičiaus nuotrauka. Kaip ir daugumos tautų, taip ir lietuvių tradiciniai liaudies instrumentai gaminti iš medžio. Tai pučiamieji: skudučiai, daudytės, ragai, lumzdeliai, švilpynės, švilpos; ritminiai: būgnai, tabalai, skrabalai, kleketai; styginiai – kanklės. Panevėžio kraštas priklauso tam etnomuzikos arealui, kuriame buvo paplitusios sutartinės – tai archajiškos polifoninės dainos, atliekamos vien moterų kanono principu. Sutartinių būta ir instrumentinių, jos dažniausiai buvo atliekamos vyrų skudučiais, daudytėmis, ragais, kanklėmis. 2010 m. sutartinės, kaip ir kryždirbystė, įrašytos į UNESCO Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą. Dauguma medinių muzikos instrumentų naudoti piemenų. Išimtis – kanklės. Jos laikytos meditaciniu sielos instrumentu. Kanklės – senas baltiškos kilmės styginis instrumentas, taip pat žinomas Baltijos finų (kanelės, kantelės) bei Šiaurės vakarų Rusijos (guslės) žemėse. Tai meditacinis, apeiginis instrumentas: tikėta, kad skambinant kanklėmis galima išgydyti ligas, atitolinti nelaimes, susisiekti su mirusiųjų pasauliu. Kanklių korpusas gaminamos iš uosio, klevo, ąžuolo, juodalksnio, deka – iš eglės medžio. Pagal instrumento formą išskiriami trys lietuviškų kanklių tipai. Seniausios – skaptuotos luoto arba karsto formos, turinčios 4–5 stygas. Tokiomis kanklėmis mūsų krašte vyrai skambindavo dvejines arba keturines sutartines. Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinyje yra unikalių savadarbių medinių muzikos instrumentų: būgnas, suveržtas gyvūnų kaulais, tik šiame regione sutinkamas medinis pučiamasis – daudytė ir sutartinėms groti skirtos 4 stygų kanklės.

 

 

 

3. Verpstės. Medis, raižyba. XIX a. vid.–XIX a. II p. G. Kartano nuotrauka. Iki XIX a. senieji valstiečio darbo įrankiai visi būdavę mediniai. Netgi sunkiųjų žemės darbų įrankiams pagaminti metalo naudota labai nedaug: ir arklas, ir akėčios, ir kastuvas, ir šakės buvę mediniai. Darbo įrankiai, skirti moterų darbams, atliekamiems viduje, buvo gaminami su meile, dovanojami, tad puošnūs, išdailintos drožybos. Moterims dažniausiai dovanoti verpimo įrankiai – verpstės ir prieverpstės, audimo įrankiai – šeivos, šaudyklės, skalbinių velėjimo ir lyginimo įrankiai – kočėlai, kultuvės. Panevėžio muziejuje saugoma vertinga XIX a. vidurio – XIX a. II pusės gausiai ornamentuotų verpsčių kolekcija. Verpstėmis moterys verpdavo siūlus, kol dar nebuvo naudojami verpimo rateliai. Mūsų krašte iki XX a. pradžios Verpstės dažniausiai yra lancetinio karklo lapo ar nupjauto kūgio formos. Išplatinta verpstės dalis ornamentuota segmentiniais apskritimais, vadinamomis „saulutėmis“, tarp kurių įterpiami augaliniai motyvai: gėlės, augalų šakos ir pan. Viršutinėje dalyje vaizduojami paukščiai, religiniai simboliai. Tokia ornamentika perteikia gyvybės medžio simbolį, kaip ir pats linas, iš kurio buvo verpiami siūlai. Atsiradus verpimo rateliams, prie jų buvo tvirtinamos prieverpstės, kurios taip pat gausiai drožinėtos arba kiauraviduriškai pjaustytos segmentinių „saulučių“ motyvais. Ornamentuotuose moterų darbo įrankiuose dažnai išraižoma pagaminimo data ar vardas ir pavardė merginos, kuriai šios dovanos buvo skiriamos. Mediniai moterų darbo įrankiai perteikia vyro ar jaunuolio, pagaminusio šį įrankį, meilę savo darbui, įgudusią meistrystę, grožio, simetrijos ir harmonijos pajautą. Tai yra vertingi ir meniški Etnografijos rinkinio eksponatai.

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejushttp://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/