Vaikystė

 

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Vaikystė“.

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Kas bendra tarp turtingo ir vargšo, berniuko ir mergaitės? Teisingas atsakymas – vaikystė. Nesvarbu, kur ir kada žmogus žengia pirmuosius žingsnius, vaiko svarbiausias tikslas – tapti pilnaverčiu visuomenės nariu. Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejaus kolekcijoje gausu šio proceso liudijimų, įvairių žaislų ir mokymosi priemonių.

 

1. Vienintelė archeologės Antonijos Vilcānės lėlė. XX a. vid. Žymi Jersikos piliakalnio tyrinėtoja, latvių archeologė iš Preilių A. Vilcānė vaikystėje su lėlėmis nežaidė: vyresniojo brolio mašinėlės jai atrodė kur kas įdomesnės. 1960-aisiais Latvijos mokyklose buvo labai populiarios popierinės lėlės, A. Vilcānė taip pat mėgo piešti joms naujas sukneles, jas spalvinti ir pan. Visų mergaičių geidžiamos lėlės – „Aina“ ir „Baiba“ – buvo labai brangios ir tik nedaugelis galėjo jas įpirkti. 16-ojo gimtadienio proga A. Vilcānė paprašė dovanos – lėlės. Ši pirmoji lėlė buvo labai mylima ir kuo dailiau puošiama, pavyzdžiui, rankų darbo karoliukais iš obuolių sėklų arba iš mamos pasiskolinta tamsoje šviečiančia sage. Kai Antonija įstojo į vidurinę mokyklą Preiliuose, o vėliau į Rygos universitetą, lėlė liko namuose, knygų lentynoje. Vėliau ji padovanota Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejui.

 

 

 

 

2. Jānio Streičo elementorius. 1937 m. Būtent elementorius padėdavo vaikams susipažinti su kalba, sužinoti, kaip ji veikia, kaip garsai virsta raidėmis ir galiausiai žodžiais, kuriančiais gražią ir sklandžią kalbą. Kad mokytis būtų lengviau, mokomąją medžiagą papildydavo paveikslėliai, kuriuose dažniausiai buvo vaizduojami vaikams žinomi daiktai, o elementoriaus gale buvo keletas lengvai skaitomų tekstų žinioms pasikartoti. Preilių muziejaus kolekcijoje saugomas 1937 m. latgalių kalba išleistas elementorius, iš kurio skaityti išmoko 1936 m. Preilių valsčiuje gimęs žymus latvių kino režisierius Jānis Streičas.

 

 

 

 

3. Rudzatų parapijos jaunųjų ūkininkų organizacija „Mazpulki“, XX a. 4 deš.

 

1. Rudzatų parapijos Daugpilio apskrities „Mazpulki“ organizacijos Nr. 766 nariai. Paskutinėje eilėje antras iš kairės – ženkliukų savininkas Juris Pintānis (1919–2008).

2. „Mazpulki“ organizacijos nario uniformos švarko ženklelis.

3. Rudzatų parapijos „Mazpulki“ organizacijos Nr. 766 ženklelis.

4. „Mazpulki“ organizacijos nario kepurės ženklelis.

 

XX a. pr. visame pasaulyje pradėjo kurtis vaikų ir jaunimo nevyriausybinės ir pilietinio ugdymo draugijos, klubai bei organizacijos. Labiau žinomos skautų ir skaučių organizacijos, bet daugelyje šalių kūrėsi ir vietiniai jų analogai. Latvijos politikas, autoritarinio režimo vadovas (1934 m.) Kārlis Ulmanis sugalvojo Latvijoje įkurti organizaciją „Mazpulki“, idėją pasiskolinęs iš JAV kaimiškų jaunimo organizacijų. „Mazpulki“ gyvavimo pradžia laikomi 1929-ieji, kai pirmą kartą žodis „Mazpulks“ paminėtas raštu, apibūdinant organizacijos modelį, pagrindines vertybes – Širdis, Galva, Sveikata, Rankos – ir net paskelbiant Amerikos jaunimo organizacijos „4H“ keturlapio dobilo atvaizdą. Organizacija siekė skatinti greitesnę jaunimo integraciją į visuomenę, mokant juos įvairių praktinių įgūdžių: namų ruošos, amatų, technologijų, eksperimentinių laukų kūrimo ir įdirbimo, fizinės ir meninės veiklos. Taigi, puoselėdamas idėją dirbti žemės ūkyje ir buityje, augindamas įvairius augalus ir gyvulius, matydamas pasiekimus ir materialinę naudą, žmogus auga, vystosi, stiprėja kūnu ir dvasia.

 

 

 

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Gardino valstybinio religijos istorijos muziejaus kolekcijose yra daug vaikiškų ar vaikams skirtų daiktų: drabužių, knygų, paveikslėlių ir žaislų. Keli iš jų pristatomi šioje virtualioje parodoje.

 

1. Krikšto drabužis, Prancūzija, 1900 m. Linas, Valansjeno nėriniai; „Angliškas“ siuvinėjimas. Šimtmečiais krikščioniškose šalyse krikšto drabužis buvo pirmas kūdikių rūbas.  Paprastai tai buvo patogiai užvelkami ir nuvelkami ilgi ir platūs susiaučiami marškiniai; jais aprengus buvo daug lengviau atidengti kūdikio rankytes ir pėdutes atliekant chrizmaciją. Dažniausia krikštynų drabužiai būdavo balti, tai simbolizavo naujagimio dvasinį tyrumą. Tikėta, kad krikštijamas Jėzus Kristus taip pat vilkėjo baltą tiesų krikšto drabužį. Vėlesniais laikais krikšto drabužius ypatingai  puošdavo, siekiant pabrėžti krikšto svarbą ir iškilmingumą.

 

Aristokratai ir turtingi miestiečiai krikšto drabužius saugodavo visą žmogaus gyvenimą kaip šeimos relikviją. Tačiau neturtingos šeimos brangiu rūbu puošdavo kelis vaikus, šie drabužiai iš vyresnių vaikų pereidavo jaunesniems. Paprastai kitu metu krikšto drabužiai nebuvo dėvimi, tačiau susirgus, kai nepadėdavo kitos priemonės, vaiką juo aprengdavo, taip pabrėžiant, kad jo gyvybė – Dievo rankose. Kūdikiui mirus, o tai, deja, tais laikais pasitaikydavo gana dažnai, krikšto drabužis tapdavo ir laidotuvių drabužiu.

 

Pristatomą drabužį naudojo miesto gyventojai, jis gana tipiškas tam laikui, gausiai dekoruotas „angliška“ siuvinėjimo technika,  kai siuvinėjant baltais siūlais, priderinami karpiniai ir adatiniai nėriniai. Nors vadinama angliška, ši technika atsirado Čekijoje ir ilgą laiką buvo naudojama Rytų Europos šalyse.

 

Tačiau 1840-aisiais ji tapo tokia madinga ir itin populiari Anglijoje, kad Vakarų Europoje ir Amerikoje buvo suvokiama kaip britų kultūros dalis. Tai gana ironiška, turint omenyje tai, kad Britanijoje siuvinėjimo tradicijos puoselėtos daugiau nei tūkstantį metų. Pirmuoju angliško siuvinėjimo artefaktu laikoma šv. Huberto mantija, rasta jo kape 909 m. Beje, Šv. Hubertas yra Gardino globėjas.

 

 

 

 

2. Vaikiška kepuraitė, Belgija, XIX a. antra pusė. Linas, nėriniai, mašininis siuvinėjimas. Vaikiškų rūbų  mados atsirado gana vėlai: ne anksčiau nei antroje XVIII a. pusėje. Tikėtina, kad požiūrį, jog vaikai nėra tik miniatiūrinė suaugusiųjų kopija, pakeitė Jeano-Jacques'o Rousseau darbas „Emilis, arba Apie auklėjimą“ (1762 m.). Iki tol vaikams kostiumus įprastai siūdavo tokius pačius kaip suaugusiesiems, skyrėsi tik dydis. Ir vėliau įvairūs drabužiai vaikams buvo siuvami, atsižvelgiant į bendras to meto mados tendencijas ir pageidavimus. Parodoje eksponuojama vaikiška kepuraitė tai tik patvirtina. Tokios kepuraitės tapo moteriško drabužių ansamblio dalimi XIX a. pradžioje. Kartais jos išeidavo iš mados, tačiau po kurio laiko vėl tapdavo populiarios. Tačiau turtingų šeimų kūdikių drabužių ansambliuose šios kepuraitės naudotos beveik visą šimtmetį, labiausiai dėl to, kad buvo patogios ir gražios. Vaikiškas kepuraites puošdavo nėriniais. Atsiradus galimybei siuvinėti mašinomis, kepuraitės tapo labiau prieinamos, todėl vis labiau plito.

 

 

 

 

3. Barškutis-švilpynė su žvangučiais. Anglija. XIX a. Sidabras, dramblio kaulas; liejimas, kaldinimas, drožyba. Barškučiai – seniausi žaislai pasaulyje. Nors tiksliai nežinoma, kada jie atsirado, tačiau akivaizdu, kad iš pradžių jų funkcija buvo ritualinė, juos naudojo šamanai savo apeigose. Pirmieji vaikiški barškučiai, pirmiausia atlikdavę talismano funkciją, buvo dėžutės su augalų sėklomis. Tačiau pamažu ėmė atsirasti žmogaus rankomis sukurtų barškučių. Seniausi, rasti Egipte, datuojami IV tūkstantm. pr. Kr. Senovės Graikijoje ir Romoje naudoti kūdikių barškučiai, pagaminti iš medžio arba keramikos.

 

Sidabriniai barškučiai Europoje atsirado ne vėliau nei XVI a. Dažniausiai tai buvo žiedai ar švilpukai su varpeliais, taip pat tuščiaviduriai rutuliukai su kamuoliukais viduje. Iki XIX a. barškučius puošdavo brangakmeniais, koralais ir perlamutru. Dažniausiai žaisliukus kabindavo vaikui ant kaklo ar pririšdavo prie rankos. Parodai pateikto barškučio viename gale yra dramblio kaulo antgalis, kuris turėjo sumažinti skausmą dygstant dantukams. Kitame žaislo gale – švilpukas. Tokie barškučiai tapo mėgstamiausia krikštynų dovana.

 

Sidabrinių barškučių populiarumą galima paaiškinti ir gerai žinomomis šio metalo savybėmis, kurių tada žmonės dar negalėjo paaiškinti moksliškai. Sidabras padėjo gyti smulkioms žaizdelėms ir nesukėlė opų kūdikio burnoje jam graužiant barškutį. Įdomu tai, kad jau minėtoje knygoje „Emilis, arba Apie auklėjimą“ J. J.  Rousseau kritikavo barškučių dekorą sidabru ar auksu, laikydamas tai nereikalinga prabanga.

 

Įvairių monarchų dinastijų kūdikiai portretuose vaizduojami su panašiais barškučiais. Net ir valdančiųjų giminėse gyvavo tradicija iš kartos į kartą perduoti barškučius. Iš tiesų, kai kurie buvo naudojami daugiau nei šimtą metų. Pavyzdžiui, gerai žinomas Rusijos imperijos sosto įpėdinis Nikolajus Aleksandrovičius, būsimasis imperatorius Nikolajus II, nutapytas su barškučiu, sukurtu 1740 m. jaunajam Rusijos imperatoriui Ivanui Antonovičiui.

 

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Vaikystėje mūsų vaizduotę labiausiai paveikusius įspūdžius ar jutimus prisimename visą gyvenimą. Juos patiriame, išgyvename ne kasdien. Dažniausiai juos sužadina asociacijos – pažįstamas kvapas, įstrigusi melodija, mylimiausias žaislas ar daug kartų vartyta ir skaityta knyga. Sužadinti prisiminimus padeda ir fotografijos. Laikui bėgant jos įgauna vertę ne tik nuotraukose užfiksuotiesiems, bet ir visai jų nepažįstantiems žmonėms, mėginantiems perskaityti ir įminti praeities ženklus, plačiau sužinoti apie praeities kasdienybės kultūrą, papročius, tradicijas bei madas.

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus fonduose atrinkome knygą, žaislą – supamąjį arkliuką, taip pat fotografiją, kurioje užfiksuotas ant panašaus arkliuko sėdintis berniukas, bei fotografiją, iliustruojančią jau išnykusias epochos tradicijas ir muziejaus ekspozicijoje eksponuojamo įtaiso paskirtį.

 

1. Stasio Eidrigevičiaus knygos „41 Ilganosio nuotykis“ atvartas. VšĮ Kultūros barų leidykla, 2017 m. Stasys Eidrigevičius – iš Panevėžio krašto kilęs grafikas, tapytojas, plakatistas, iliustratorius, instaliacijų, hepeningų kūrėjas. Tai ne pirmoji dailininko iliustruota knyga vaikams. 1978 m. jis guašu nutapė iliustracijas Vytautės Žilinskaitės apysakai „Robotas ir peteliškė“, vėliau iliustravo dar 40 vaikų knygų Lietuvos, Lenkijos, Prancūzijos, Japonijos leidykloms. Šiai knygai S. Eidrigevičius ne tik kūrė iliustracijas, bet ir parašė eilėraščius. Dailininko piešiniuose vaikystė nėra idilė, tai laikas, kai subręsta pasąmonės baimės ir troškimai, persekiojantys visą gyvenimą.

 

S. Eidrigevičius 1973 m. baigė grafikos studijas LTSR valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija), nuo 1980 m. gyvena ir kuria Varšuvoje. 2001 m. apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, jo kūryba įvertinta 35 svarbiais tarptautiniais apdovanojimais. Menininko kūrinių yra Lietuvos ir Lenkijos muziejuose, Britų muziejuje Londone, Modernaus meno muziejuje Niujorke, Nacionalinėje bibliotekoje Vašingtone, Vatikano muziejuje, Tokijo kūrybos galerijoje, privačiose kolekcijose Lietuvoje ir užsienyje. Šiuo metu Panevėžyje statomas Stasio Eidrigevičiaus menų centras (SEMC), formuojama menininko kolekcija. Planuojama, kad SEMC lankytojus pakvies 2023 metais.

 

 

 

 

2. Berniukas ant supamojo arkliuko. Panevėžys, XX a. 4 deš. pab. A. Kapučinsko nuotrauka. Vaikiškas supamasis arkliukas. XX a. 4–6 deš. Berniuką fotografuojant veikiausiai panaudotas fotoateljė rekvizitas – fotografai turėdavo įvairių žaislų, kad galėtų sudominti ir nuraminti portretuojamus vaikus. To paties laikotarpio Panevėžio fotografo Jono Cibulskio studijoje buvo net vilko iškamša, kuri vaikams darydavo didelį įspūdį.

 

 

 

 

3. Aleksas Firinauskas stovynėje. Miežiškiai, apie 1921 m. V. Firinausko nuotrauka. Stovynė – įtaisas mažiems vaikams pratintis stovėti. XX a. 4 deš. Nuotraukoje matyti ne tik paties V. Firinausko padirbintas įtaisas, padedantis sūnui stovėti, bet ir tarpukariu tebegyvavusi tradicija dėl praktinių sumetimų berniukus rengti suknelėmis.

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/