Žmogaus ir gyvūno ryšys

  

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Žmogaus ir gyvūno ryšys“.

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Nors žmogus pasiskelbė tobuliausiu Dievo kūriniu ir visos gyvūnijos valdovu, šis triumfas nebūtų įmanomas be draugų ir pavaldinių – gyvūnų pagalbos. Mongolų gentys sukūrė didžiausią istorijoje imperiją jodami ant žirgų, šuo laika buvo pirmasis gyvas Žemės planetos padaras, iškeliavęs į kosmosą, o dauguma moderniosios visuomenės atradimų pirmiausia išbandė pelės ir žiurkės. Daugelyje pasaulio miestų statomi paminklai parodant ir įvertinant gyvūnų indėlį (nors ne visada savanorišką). Ir Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus liudija žmogaus ir gyvūno sąjungos laimėjimus.

 

1. Latgalių keramikų pagamintos gyvūnų formų molinės švilpynės (svilpaunieki):   

1) Stilizuotas gaidys. Bronislava Kikere (1932–2016), 2005.

2) Antis. Polikarpas Čerņavskis (1923–1997), 1996.

3) Raitelis ant karvės. Andrejus Paulānis (1896–1973), XX a. vid.

4) Raitelis ant arklio. Antonas Ušpelis (1944–2015), 2004.

 

Preilių muziejaus kolekcijoje saugomi muzikos instrumentai arba švilpynės (svilpaunieki) – moliniai žaisliukai, pagaminti įvairių Latgalos keramikų: Antono Ušpelio, Andrejaus Paulānio, Polikarpo Čerņavskio, Bronislavos Kikerės. Švilpynės – tai molinės tuščiavidurės skulptūrėlės su 1 arba 2 angomis garsui sklisti, pūtimo tarpu ir švilpuko anga. Švilpukai gaminti įvairiausių formų, įkvėptų gyvūnijos pasaulio, dažniausiai paukščių ir arklių. Tiesa, yra ir karvių, avių, ožkų, kiaulių, šunų, kačių formų. Švilpynių formos labai nutolusios nuo natūralizmo. Jomis buvo dekoruojami ir indai: pavyzdžiui, alaus bokalai su švilpynėmis, kad išgirdusi švilpimą šeimininkė žinotų, jog indas tuščias. A. Paulānis laikomas vienu geriausių švilpynių meistru. Ypatingą vietą tarp jo darbų užima arkliai, tiesa, jis kūrė ir raitelius ant ožkų, stebuklingus paukščius ar net kiaules. Taip pat lipdė pabalnotus arklius, avis ir elnius. Yra švilpynių – gyvūnų su keliomis galvomis. Šiandien švilpynės nėra naudojamos kaip žaisliukai, jos dažnai suvokiamos ir perkamos kaip suvenyrai.

 

 

 

2. Karinei tarnybai tinkamų arklių rekvizicijos vadovas. 1906 m. Istoriškai vos keliose turtingiausiose pasaulio šalyse buvo „Valstybinių žirgų“, t. y. valstybės išlaikomų arklidžių, kuriose žirgai buvo auginami svarbioms nacionalinėms funkcijoms atlikti. Savo ruožtu, valstiečių žirgai vykdydavo kariuomenei būtinas užduotis; žirgai, kaip ir žmonės, turėjo atlikti karinę tarnybą. Rusijos imperatoriškosios armijos generalinio štabo išleistame vadove remiamasi 1876 m. caro įstatymu „Dėl žirgų įdarbinimo į kariuomenę“. Rusijos imperijos kariškiai turėjo teisę kariuomenės reikmėms rekvizuoti iki 40 % visos šalies teritorijoje dvarams ar ūkiams priklausančių žirgų. Šią pareigą atliko ir Dono kazokų pulke tarnavęs Geranimovos dvaro (dabar Preilių savivaldybė) raštininkas Ignātijus Kubeckis. Nusavinti arkliai dirbdavo fiziškai sunkų darbą – gabeno kariuomenę ir jos dalinius, vežė amuniciją ir artileriją, taip pat tarnavo kavalerijoje. Kariuomenės atsakingieji asmenys turėjo turėti tam tikrų įgūdžių, kad parinktų pakankamai tvirtus ir naudingus žirgus; tinkamumą lemdavo jų fiziniai duomenys: nagų, dantų ar raumenų būklė.

 

 

 

3. Fotografija. Lūcija Preise ir jos karvė Margo Sibire. 1950 m. 1949 m. kovo 25 d. ištremti latviai gyveno labai sudėtingomis sąlygomis, kiekvieno tremtį išgyvenusio latvio istorijoje yra prisiminimų apie didelį nepriteklių, alkį, sunkų darbą ir tam tikra prasme net paties likimo pagalbą, dėl kurios pavyko išgyventi.

 

Lūcija Preisė, ištremta su savo vaikais, dirbo melžėja Umlekano kaime, Zeisko regione, Amūro srities kolūkyje. Į darbą ji keldavosi dar prieš saulėtekį ir eidavo pėsčiomis keletą kilometrų, kad pamelžtų, pašertų ir pervestų karves iš ganyklų į ūkį ar atvirkščiai. Nors darbas buvo labai sunkus, L. Preisė su savo karvėmis elgėsi su meile, kaip tai darydavo ir savo namų ūkyje Latvijoje, Madonos apskrityje, Andrėniuose. Sibire ji labiausiai brangino karvę Margo, kuri ne tik buvo labai rami, bet, kaip L. Preisė prisimena, itin sumani: ji žinojo, kada ją melš, prisiminė kelią namo iš ganyklų, net mokėjo atidaryti užtvarą. Savo sunkiu ir atkakliu darbu L. Preisė ne tik sugebėjo įveikti Sibiro gyvenimo naštą ir grįžti į Latviją, bet ir įvykdyti didžiausią savo gyvenimo užduotį – suteikė savo vaikams išsilavinimą.

 

 

 

 

Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus

 

Nuo neatmenamų laikų gyvūnai buvo ir žmonių varžovai, ir kompanionai. Žmogus visada jautė artimą ryšį su gyvūnų pasauliu ir tai neapsiribojo vien įvairiomis veiklomis, susijusiomis su kasdieniais ekonominiais poreikiais, religinėmis idėjomis ar menu.

 

Baltarusijos teritorijoje rasti pirmieji gyvūnų atvaizdai siekia neolito laikotarpį. Tai mažos laukinių gyvūnų ir paukščių figūrėlės, kurios, kaip manoma, atliko magišką funkciją ir buvo naudojamos medžioklės ritualuose. Pereinant prie žemdirbystės ir galvijų auginimo, vis labiau plito žirgų atvaizdai, kurie įgavo ir sakralią prasmę. Žirgai ėmė asocijuotis su saule, o kylantis į dangų paukštis, ant savo sparnų atnešantis saulės šilumą, tapo šeimyninės laimės ir gerovės simboliu.

 

1. Paukštis. Michailas Ržeutskis (Михаил Ржеутский), Baltarusija. 1987 m. Medis, drožyba. Paukščio atvaizdas yra vienas dvasingiausių liaudies kultūroje. Tai šilumos ir šviesos simbolis, jungtis tarp žemės ir dangaus, tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Medinių paukščių gamybos menas vystėsi šimtmečius, bet buvo praktiškai prarastas. Jo atgimimas siejamas su liaudies meistro Michailo Ržeutskio (g. 1947 m.), kūrybinę veiklą pradėjusio 1970 m., vardu. Paukščiai buvo tapę meistro mylimiausiais kūrybos objektais, kuriuos jis gamindavo ne vien iš medžio, bet ir iš stiklo ar molio. M. Ržeutskis tapo ne vieno konkurso laureatu. Jis yra knygos „Baltarusių moliniai žaislai“, kurioje aprašė savo kūrybos patirtį, autorius.

 

 

 

2. Žirgas, Natalija Ržeutskaja (Наталья Ржеутская), 1991 m. Šiaudai, pynimas. Pasirodo, žirgo įvaizdį imta naudoti vėliau nei paukščio. Kartais jam suteikdavo ir tarpininko tarp dviejų pasaulių funkciją. Nenuostabu, kad kasinėjant kai kurias senovines Baltarusijos teritorijoje esančias gyvenvietes, randama piešinių, kuriuose derinami paukščio ir arklio bruožai. Rytų slavų tradicijoje arklys taip pat buvo pavasario ir vaisingumo dievybės Jarilos (Ярила) atributas. Tikėta, kad pavasaris prasideda tada, kai Jarila ant balto žirgo nusileidžia iš dangaus į žemę. Įsigalėjus krikščionybei ir ėmus Jarilą tapatinti su šv. Jurgiu, kuris taip pat buvo vaizduojamas jojantis ant balto žirgo, šio šventojo minėjimo diena – gegužės 6-oji – pradėta laikyti pavasario pradžia.

 

Rugių varpos – dar vienas Jarilos atributas. Manoma, kad pirmieji gaminiai iš rugių šiaudų buvo skirti Jarilos garbei. Baltarusijoje tokie artefaktai labai paplitę. Viena žymiausių amatininkių, dirbusių su šiaudais – Natalija Ržeutskaja, Michailo Ržeutskio žmona. Jų dirbtuvėje Borisovo rajone, Nemanitsa kaime įvairiausia technika pagaminta šimtai darbų, liudijančių, kad senovės liaudies menas nepamirštas.

 

 

 

3. Žvangučiai (Шархуны). Baltarusija. XIX a. pab – XX a. pr. Metalas, oda. Liejimas, siuvimas. Žvangučiai – bronzinių arba varinių tuščiavidurių rutuliukų rinkinys su grūdeliais viduje, pritvirtintas ant odinio diržo. Jie atsirado senovės Kinijoje ir turėjo daug funkcijų. Baltarusijoje ir kitose regiono šalyse dažniausiai naudoti kaip žirgo pakinktų elementas.

 

Pavalkus, prie kurių pritvirtinti rutuliukai, prie kamanų pririšdavo dirželiais. Rutuliukai gaminti iš įvairaus storio metalo, todėl kiekvienas jų skambėjo skirtingai. Žvangučių paplitimas buvo susijęs su garsų ypatumais. Jie pakeitė skambesnius varpelius, kuriais XIX a. leista naudotis tik kurjeriams. Žvangučiai atliko ne tik įprastą praktinę funkciją: žiemą juos pritvirtindavo prie paskutinių vilkstinės rogių, kad girdėtųsi, ar jos neatsilieka. Žvangučiai turėjo ir svarbią ritualinę reikšmę. Dekoruoti gėlėmis ir kaspinais jie buvo svarbus vestuvių procesijos elementas. Tikėta, kad jų garsai išlaisvina nuo velnio kerų ir praskiria jaunai šeimai kelią tarp tamsiųjų jėgų, galinčių sukliudyti jaunųjų laimei.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Valerijono Straševičiaus pasaulio vabzdžių kolekcija

 

Panevėžio kraštotyros muziejaus pasididžiavimas – Valerijono Straševičiaus surinkta pasaulio vabzdžių kolekcija, kurią sudaro per 5 tūkst. drugių ir vabzdžių iš viso pasaulio. Joje gausu egzotiškų, saugomų, retų, šiandien jau išnykusių vabzdžių iš Europos, Afrikos, Azijos, Amerikos, Okeanijos.

 

Kolekciją V. Straševičius pradėjo kaupti 1915 m., bet kai kurie jo įsigyti vabzdžiai datuojami ir 1870-aisiais. Įdomiausius vabzdžius bei atlasus įsigijo bendradarbiaudamas su pasaulinėmis vabzdžių prekybos įmonėmis. Savo kolekcijos eksponatus V. Straševičius sistemino, piešė, pats rinko Vidurio Europos vabzdžius.

 

1940 m. vasarą Naujadvario dvaras buvo nacionalizuotas, Straševičių šeima išvaryta, o 1941 m. birželio 14 d. ištremta į Sibirą. Iki tremties V. Straševičiaus sukaupta per 6 tūkst. eksponatų kolekcija Panevėžio kraštotyros muziejuje atsidūrė 1942 m. gamtininko Jurgio Elisono ir tuometinio muziejaus direktoriaus Dominyko Urbo rūpesčiu.

 

1. Valerijonas Straševičius (1885–1968). Panevėžys, 1931 m. J. Pauros nuotrauka. Valerijonas Straševičius gimė 1885 m. birželio 20 d. Augustavo dvare, netoli Upytės, Panevėžio rajone. Būsimasis gamtininkas augo Rygoje. 1905 m. baigė Rygos imperatoriaus Nikolajaus I gimnaziją, vėliau studijavo Čekijoje, Belgijoje, o nuo 1910 m. rudens – Krokuvos universiteto Gamtos ir chemijos fakultete. Pirmasis pasaulinis karas sutrukdė apsiginti mokslinį laipsnį. 1919 m. V. Straševičius buvo pakviestas dirbti mokytoju besikuriančioje Panevėžio lenkų gimnazijoje. Čia jis iki 1933 m. dėstė chemiją, fiziką, astronomiją, botaniką, zoologiją, kaligrafiją. Ištvėrę tremtį V. Straševičius su žmona gavo leidimą vykti gyventi pas sūnų į Lenkiją, ten po eismo įvykio ir mirė.

 

 

 

2. Valerijono Straševičiaus piešiniai. 1960 m. Panevėžio kraštotyros muziejus įsigijo Valerijono Straševičiaus piešinių albumą. 1933 m. išėjęs į pensiją V. Straševičius atsidavė naujai aistrai – iš natūros akvarele piešė drugius ir savo kolekcijos vabalus. Piešiniai labai grafiški, realistiški, tiksliai perteiktos vabzdžių formos, spalvos ir raštai.

 

 

 

3. Valerijono Straševičiaus pasaulio vabzdžių kolekcijos eksponatai. Iš kairės:

Atlaso drugys (Attacus atlas) – tai vienas didžiausių naktinių drugių pasaulyje. Jo sparnai 30 cm ilgio. Daugiausia paplitęs Indijoje, Pietryčių Azijoje. Atlaso drugio sparnų kraštai, atrodantys kaip kobros galva, padeda jam apsisaugoti nuo plėšrūnų.

Drugiai Morfai (Morpho menelaus) – egzotiniai tropinio klimato juostoje gyvenantys mėlynieji drugiai 12 cm ilgio sparnais. Daugiausia paplitę Centrinėje ir Pietų Amerikoje.

Vabalas Heraklis (Dynastes Hercules) – tai vienas didžiausių pasaulio vabalų. Didžiąją 17 cm ilgio vabalo dalį sudaro ragas. Daugiausiai paplitęs tropiniuose Centrinės ir Pietų Amerikos miškuose.

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/