KILNOJAMOS

Kilnojamoji Evaldo Ivanausko skaitmeninių fotomontažų paroda „PAŠNEKESIAI SU VINCU FIRINAUSKU“

 

 

Parodą sudaro 11 Panevėžio fotomenininko Evaldo Ivanausko skaitmeninių fotomontažų, sukurtų naudojant Panevėžio kraštotyros muziejuje saugomų prieškario Miežiškių fotografo Vinco Firinausko negatyvų atvaizdus. E. Ivanausko darbuose XX a. 3–4 dešimtmetyje prisiminimams įamžinti herojai atgyja kitame laike ir kituose kontekstuose. Patys kūriniai – jau ne maži privačiam šeimos albumui skirti paveikslėliai, bet didelio formato tapybiški paveikslai, skirti ekspozicinėms erdvėms, pritraukiantys žiūrovo žvilgsnį ir interpretacijų labirintais nuvedantys jo mintis. Parodoje pateikiamas ir 21 V. Firinausko nuotraukų, kurių herojų atvaizdai buvo panaudoti, skaitmeninis atspaudas. Tai sustiprina pašnekesio įspūdį, į kurį nejučia įtraukiamas ir pats žiūrovas.

 

Parodos kuratorė dr. Zita Pikelytė.

 

Parodos formatas: 11 vnt. E. Ivanausko darbų 135x100, 150x100, 90x100, 71x100, 70x100, 105x100, 63x100, 50x173, 122x80, 147x80, 75x100 cm; 21 vnt. V. Firinausko nuotraukų atspaudų 15x21 cm, 3 metalinės juostelės V. Firinausko nuotraukoms sukabinti, 1 įvadinis plastikinis stendas 120x70 cm.

 

Rengėjas – Panevėžio kraštotyros muziejus

Rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio miesto savivaldybė

Dailininkas – Evaldas Ivanauskas

 

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas: wijole@gmail.com

Telefonas (8 45) 46 27 91

 

Kilnojamoji paroda „PERSKAITĘS DUOK KITAM“, skirta Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 50-mečiui

 

 

XX a. antidemokratinė prievartinio visuomenės pertvarkymo į komunistinę doktrina radikaliai nutraukė amžiais trukusį pasaulietinės valdžios ir katalikų bažnyčios dialogą. Sovietų Sąjungoje, siekiant religiją eliminuoti iš visuomenės gyvenimo, Katalikų bažnyčia Lietuvoje nebegalėjo laisvai skleisti religinių tiesų.

 

Lietuvos katalikų bažnyčia, kentusi suvaržymus ir represijas, XX a. 8–9 dešimtmečiais sumanių ir atsidavusių žmonių dėka suaktyvino savo veiklą – susiejusi religinį ir tautinį tapatumus ji ėmė telkti visuomenę, tapo tautą mobilizuojančia jėga.

 

1972–1989 m. sovietų okupuotoje Lietuvoje pogrindyje be pertraukos 17 metų, iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ėjusi Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika – ilgiausiai leistas, plačiausiai pasklidęs, persekiojamos, bet nepalūžusios Bažnyčios simboliu tapęs pogrindinis leidinys. Informacija apie žmogaus teisių pažeidinėjimus, slapta surinkta okupuotoje Lietuvoje, apsukusi ratą laisvajame pasaulyje, užsienio radijo bangomis grįždavo atgal į Lietuvą.

 

Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika buvo ne tik svarbi pasipriešinimo priemonė, didvyriškas tikėjimo liudijimas, bet ir nuostabus įvairiose pasaulio šalyse gyvenusių laisvę mylinčių žmonių bendradarbiavimo pavyzdys.

 

 

Rengėjas – Panevėžio kraštotyros muziejus

Idėjos autorė – Emilija Juškienė

Dailininkė – Asta Radvenskienė

Parodos formatas: 14 vnt. (0,60 x 0,80 ) pakabinamų plastikinių stendų su nuotraukomis ir tekstais lietuvių kalba.

Parodoje panaudota Panevėžio kraštotyros muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės archyvo, Lietuvos ypatingojo archyvo medžiaga.

 

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas: wijole@gmail.com

Telefonas (8 45) 46 27 91

 

 

 

Kilnojamoji paroda „TRAGIŠKASIS 1941-ŲJŲ BIRŽELIS PANEVĖŽYJE

 


 

Paroda atskleidžia, kad viena iš skaudžiausių Panevėžio istorijos datų yra 1941 m. birželio 25 d. – sovietinių okupantų suimtų, žiauriai kankintų Panevėžio apskrities ligoninės gydytojų nužudymas. Ligoninės bei Chirurginio skyriaus vedėjas Juozas Žemgulys, chirurgai Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis bei gailestingoji sesuo Zinaida-Emilija Kanis-Kanevičienė tragišką lemtį pirmųjų karo dienų sumaištyje pasitiko atlikdami šventą mediko pareigą.

 

Šių garbingų žmonių gyvenimą ir tragišką likimą įamžina Panevėžio kraštotyros muziejaus parengta paroda. Joje talpinama medžiaga ir apie 1941 m. birželio 25 d. netolo Cukraus fabriko sušaudytus Panevėžio kalėjimo politinius kalinius. Eksponuojamos fotonuotraukos, dokumentai, menantys šią skaudžią ir svarbią mūsų miesto istorijos datą.

 

Parodą parengė Istorijos skyriaus muziejininkė Elena Markuckytė-Vyšniauskienė.

Parodos formatas: 10 vnt. (0,7 x 0,5) pakabinamų plastikinių stendų su nuotraukomis ir tekstais lietuvių kalba.

 

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas wijole@gmail.com

Telefonas (8 45) 46 27 91

 

 

 

Kilnojamoji paroda „PANEVĖŽIO MIESTO GARBĖS PILIEČIAI“

    

 

 

Muziejaus darbuotojų parengtoje parodoje pristatomi žymūs Panevėžio miesto piliečiai. Miesto garbės piliečio vardas suteikiamas Savivaldybės tarybos sprendimu nuo 1980 metų. Pirmuoju tapo plačiai miestą ir jo teatrą išgarsinęs legendinis režisierius ir aktorius Juozas Miltinis. Praėjus devyniolikai metų, buvo įvertinti nuopelnai dviejų jo bendražygių, dramos teatro aktorių Donato Banionio ir Vaclovo Blėdžio – jie miesto garbės piliečiais paskelbti 1999-aisiais. Tais pačiais metais juo tapo ir dailininkas Kazimieras Naruševičius. 2001-aisiais metais šis garbingas suteiktas monsinjorui kunigui Jonui Juodeliui. Garbių vyrų plejadą 2011 metais papuošė rašytojos, publicistės, filantropės, visuomenininkės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės pavardė. Du žymūs kraštiečiai – skulptorius Juozas Zikaras ir sportininkas, treneris Vilhelmas Variakojis miesto garbės piliečiais paskelbti 2012 metais, o 2013-aisiais jų gretas papildė lakūnas konstruktorius Vladas Kensgaila bei pirmasis Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas. 2018 metais miesto garbės piliečiu tapo Jonas Variakojis – Lietuvos kariuomenės savanoris, kariuomenės pulkininkas leitenantas, laisvės kovų dalyvis, Krašto apsaugos ministras.

  

Kandidatus į garbės piliečius teikia Panevėžio miesto visuomeninės organizacijos, įstaigos, įmonės ir pavieniai asmenys.

  

Parodą parengė Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius A. Astramskas.

Parodos formatas: 12 vnt. (1,0 x 0,70) pakabinamų stendų.

  

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas 

Telefonas (8 45) 46 27 91

   

  

Kilnojamoji paroda „NEPRIKLAUSOMYBĖS KOVOS PANEVĖŽIO KRAŠTE“

  

  

Paroda atskleidžia XX amžiaus Panevėžio krašto savanorių gyvenimo istorijas. Stenduose vaizduojamos Panevėžio bataliono kapeliono Vladislovo Butvilos, karininko Jono Variakojo, savanorių brolių Balčių, Taruškų, Antano Sereikos bei kitų savanorių nuotraukos ir dokumentai.

 

1918 m. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, dar tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, šalyje buvo dislokuota okupacinė kaizerinės Vokietijos kariuomenė. Lapkričio mėnesį Vokietija kapituliavo ir pamažu ėmė trauktis iš Lietuvos, tačiau tada iškilo Raudonosios armijos pavojus.

 

1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje į Lietuvos teritoriją įsiveržė rusų bolševikų kariuomenė. 1918 m. gruodžio 29 d. ministras pirmininkas Mykolas Sleževičius ir krašto apsaugos ministras Mykolas Velykis kreipėsi į jaunuomenę, kviesdami savanoriais stoti į Lietuvos kariuomenę. Krašto apsaugos ministras pavedė karininkui Jonui Variakojui sudaryti Panevėžio srities apsaugos būrį.

 

1919 m. sausio 4 d. Variakojis atvyko į Panevėžį ir pradėjo telkti Lietuvos kariuomenės savanorius. Sausio 7 d. jis išleido pirmąjį įsakymą, kuriame sudarytą dalinį pavadino Panevėžio srities apsaugos būriu. Į krašto gilumą besiveržianti Raudonoji armija vertė apsaugos būrį trauktis Kėdainių link. Sausio 13 d. per susidūrimą su raudonarmiečių žvalgų būriu ties Kolupių kaimu buvo sunkiai sužeistas pirmasis savanoris Jurgis Kiaunė. Panevėžio srities apsaugos būrys, kurį sudarė apie dvidešimt karių, sausio 13-ąją atvyko į Kėdainius, prasidėjo kautynės dėl Šėtos miestelio. Vasario 9 d. žuvo pirmasis Lietuvos nepriklausomybės kovų savanoris Povilas Lukšys, kilęs iš Kėdainių krašto. Vasario 11 d. buvo sunkiai sužeistas Panevėžio krašto savanoris Antanas Sereika, tapęs pirmuoju Lietuvos kariuomenės karo invalidu.

   

Parodą „Nepriklausomybės kovos Panevėžio krašte“ parengė Istorijos skyriaus muziejininkas Donatas Pilkauskas.

Parodos formatas: 12 vnt. (0,6 x 0,8) plastikinių pakabinamų stendų su nuotraukomis ir tekstais lietuvių kalba

  

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas 

Telefonas (8 45) 46 27 91

  

  

Kilnojamoji paroda „ALGIMANTO PARTIZANŲ APYGARDOS ISTORIJA“ 

   

 

  

Paroda atskleidžia Algimanto partizanų apygardos istoriją. Partizaninė kova Aukštaitijoje prasidėjo 1944-ųjų metų vasarą kartu su antrąja sovietine okupacija. Patriotiškai nusiteikę gyventojai, ypač Lietuvos kariuomenės karininkai, šauliai, kaimo jaunimas, ruošėsi kovai prieš okupantus. Priešų armijos gretose nenorėję tarnauti vyrai ėmė slapstytis, kurti ginkluotų kovotojų būrius, vėliau peraugusius į didesnius karinius junginius. 

  

Šiaurės Rytų Aukštaitijos partizanus suvienijo 1945 metais įkurta Vytauto apygarda: ją sudarė Utenos, Rokiškio, Panevėžio, Zarasų apskrityse veikę daliniai. Didelėje apygardos teritorijoje efektyvus tarpusavio ryšių palaikymas ilgainiui tapo neįmanomas.1947 metų gegužės 1 dieną sudarytas Algimanto apygardos štabas. Apygarda apėmė dabartinių Kupiškio, Rokiškio, iš dalies Pasvalio, Anykščių ir Panevėžio rajonų teritorijas. Atskiri būriai pasiekdavo Radviliškio, Šiaulių, Utenos apskričių valsčius. Algimanto apygarda 1947–1949 metais buvo pagrindinis Aukštaitijos partizanų junginys. Jame laikėsi visa Šiaurės Rytų Lietuvos srities vadovybė, nuolat vyko svarbiausi Aukštaitijos partizanų vadų sąskrydžiai, pasitarimai. 1948 metų rugpjūčio mėnesį suformuotas Šiaurės-Rytų srities štabas. Enciklopedijos duomenimis, Šiaurės-Rytų sritis 1948 m. lapkričio mėnesį pavadinta Rytų Lietuvos sritimi. Apygarda leido laikraštį „Partizanų kova“. Algimanto apygardos partizanai pasižymėjo dideliu kovingumu. Visoje apygardos teritorijoje buvo platinami atsišaukimai, kuriuose gyventojai buvo agituojami nebalsuoti sovietiniuose rinkimuose, raginami nestoti į kolūkius, įspėjami sovietų valdžios pagalbininkai, šnipai. Vėliau taktika dėl kolūkių keičiama: buvo rekomenduojama, kad kolūkių pirmininkais ar jų vadovais taptų partizanams lojalūs asmenys. 

  

1949-ieji metai Algimanto apygardai buvo lemtingi. Lapkričio 1–2 dienomis sovietiniam saugumui pavyko sunaikinti Algimanto apygardos bei Šarūno rinktinės štabus: žuvo arba į nelaisvę pateko 33 partizanai. Pasibaigus kraupiosioms operacijoms, slaptoje sovietinio saugumo 1949 m. gruodžio 21 dienos pažymoje apie Šarūno rinktinės veiklą Kupiškio apskrityje rašoma, kad rinktinės nariai veikia nedidelėmis grupelėmis, po 3–10 partizanų kiekvienoje. 1950 metų vasarą rinktinės sudėtyje buvo apie 100 partizanų. Lapkričio 1 dieną sovietinis saugumas užfiksavo 73 laisvės kovotojus, iš kurių 29 buvo suimti arba nužudyti, 44 – besislapstantys. Algimanto apygarda buvo viena iš vėliausiai įkurtų partizanų apygardų Lietuvoje, deja, ir trumpiausiai gyvavusi: tiktai trys veiklos metai, amžiams į mūsų tautos istoriją įrašę garbingą Laisvės kovotojų vardą.

 

Parodoje pristatomi apygardos vadai, partizanai, jų kova.

Parodą parengė Istorijos skyriaus muziejininkai E. Markuckytė-Vyšniauskienė ir D. Pilkauskas. 

Parodos formatas: 18 vnt. (1,28 x 0,83) pakabinamų tentų su nuotraukomis ir tekstais lietuvių k.

 

Dėl parodos kreiptis: 

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas wijole@gmail.com  

Telefonas (8 45) 46 27 91

  

 

Kilnojamoji paroda „GABRIELĖ PETKEVIČAITĖ-BITĖ: GYVENIMAS ŽMOGUI IR TĖVYNEI“

 

  

Paroda apie Gabrielę Petkevičaitę-Bitę – garsią XIX a. pab. – XX a. pr. Panevėžio krašto rašytoją, dramaturgę, publicistę, pedagogę, visuomenininkę ir kultūros veikėją. Ji priklauso tam negausiam lietuvių inteligentijos būreliui, kuris darbavosi tautinės kultūros dirvoje, kaip ir tautinio atgimimo epochos patriarchai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas.

   

G. Petkevičaitė, kilnumo ir pareigos žmonėms pamokas gavusi iš savo tėvų, aktyviai dalyvavo tautinio atgimimo sąjūdyje, rašė korespondencijas į „Varpą“, „Ūkininką“, „Lietuvos žinias“, žadindama tautos sąmoningumą, steigė mokyklas, organizavo „Žiburėlio“ draugiją atgimstančios tautos jaunuomenei lavinti. Ji buvo viena iš pirmųjų, pažadinusi Lietuvos moteris aktyviai visuomeninei veiklai, pati aktyviai dalyvavusi politiniame Lietuvos gyvenime. Įsitikinusi, kad kiekvieno inteligento svarbiausia priedermė – šviesti ir lavinti visuomenę, Bitė, nepaisydama savo fizinės negalios, dirbo beveik visuose visuomenės ir kultūros baruose, kilniai nešė nelengvą darbų ir atsakomybės naštą. Atsidėjimu visuomenės reikalams, veiklos platumu, demokratinių vertybių orientacija G. Pekevičaitė-Bitė buvo viena šviesiausių savo laikmečio asmenybių. 1929 m. apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. 

   

Gyvenime ir visuomeninėje veikoje G. Petkevičaitė-Bitė vadovavosi demokratijos, tolerancijos ir žmogiškumo principais. Lietuvos kultūroje ji liko kaip darbštuolė Bitelė: rašytoja ir gydytoja, mokytoja ir filantropė, pažangi ūkininkė ir visuomenės kritikė, literatūros istorikė ir etnologė, politikė ir visuomenės veikėja – asmenybė, savo pažiūromis ir darbais gerokai pranokusi gyvenamąjį laikmetį.

 

Parodą parengė vyr. fondų saugotoja S. Libikienė.

Parodos formatas: 14 vnt. (0,8 x 0,6) plastikinių pakabinamų stendų su nuotraukomis ir tekstais lietuvių kalba.

 

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas wijole@gmail.com

Telefonas (8 45) 46 27 91

  

   

Kilnojamoji paroda „PANEVĖŽYS: MODERNĖJANTIS MIESTAS 1920-1940 METAIS“

 

 

 

Paroda atskleidžia Panevėžio miesto urbanistikos pokyčius per dvidešimt dvejus Nepriklausomybės metus. Ekspozicija pristato tuometinį modernėjantį miestą: naujus mokyklų, šventovių, ligoninių, bankų, savivaldos įstaigų, gamyklų, gyvenamųjų namų pastatus, tiltus, dirbusius architektus ir jų projektus, miesto planus bei istorinius vaizdus.

  

Panevėžyje, tuomet ketvirtajame pagal gyventojų skaičių Lietuvos mieste, žymūs architektai Mykolas Songaila, Romanas Steikūnas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis ir kiti suprojektavo keliolika brandžios architektūros pastatų. 1930 m. buvo pašventinta naujausia istorizmo stiliaus miesto bažnyčia, vyskupijos širdis – Kristaus Karaliaus katedra (architekto Romano Steikūno ir inžinieriaus Aleksandro Gordevičiaus projektas). 1931 metų pabaigoje į naujus modernistinio stiliaus rūmus, pastatytus pagal architekto M. Songailos projektą, įsikėlė Lietuvos banko Panevėžio skyriaus darbuotojai. Banko interjerą papuošė žymaus skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtos dvylikos Atlantų skulptūros. 1927–1930 m. vyko Panevėžio apskrities ligoninės mūrinio pastato (architektas R. Steikūnas) Smėlynės gatvėje statyba. Sakoma, kad tokios modernios ligoninės pavydėjo net laikinosios sostinės gyventojai. Deja, šio pastato jau seniai nebėra. Pagal architekto V. Landsbergio-Žemkalnio projektą 1932 metų pabaigoje pastatyti Panevėžio mergaičių gimnazijos rūmai. 1923–1940 m. mieste duris atvėrė dar trys naujos gimnazijos ir penkios pradžios mokyklos. Visa tai rodė didelį valdžios ir visuomenės dėmesį jaunuomenės švietimui.

  

1933 m. Panevėžys pagal statybos tempus pirmavo visoje Lietuvoje. Tais metais Respublikos gatvėje pastatytas žydų Liaudies bankas, Smėlynės gatvėje – Panevėžio valsčiaus pastatas, Staniūnų gatvėje atidarytas rekonstruotas AB ,,Lietuvos muilas“ Panevėžio fabrikas, kilo kiti visuomeniniai pastatai bei gyvenamieji namai. Beveik prieš 8 dešimtmečius pastatyti objektai ne tik puošia miestą, yra kaip architektūrinio paveldo dalis, bet ir puikiai funkcionuoja. Panevėžio teritorinė ligonių kasa, Panevėžio rajono savivaldybės poliklinika, Panevėžio specialioji mokykla, STT Panevėžio valdyba, LR Valstybės saugumo departamento Panevėžio apygardos skyrius, Panevėžio apygardos teismas ir daugelis kitų įstaigų veikia nepriklausomos Lietuvos metais pastatytuose modernios architektūros pastatuose. Šis trumpas, bet ryškus 1918–1940 m. laikotarpis Panevėžio architektūroje paliko žymesnį pėdsaką, nei praėjusieji šimtmečiai. 

  

Parodą parengė Istorijos skyriaus muziejininkai J. Gaidelienė ir D. Pilkauskas.

Parodos formatas: 10 vnt. (1,8 x 0,5), 2 vnt. (0,7 x 0,5) pakabinamų stendų ir tentų su nuotraukomis ir tekstas lietuvių k. 


Dėl parodos kreiptis:
Panevėžio kraštotyros muziejus
Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai
El. paštas wijole@gmail.com  
Telefonas (8 45) 46 27 91

   

  

Kilnojamoji paroda „PANEVĖŽIO ŽYDŲ BENDRUOMENĖS PRAEITIS“

   


   

Paroda supažindina su Panevėžio žydų bendruomenės, šimtmečiais vaidinusios svarbų vaidmenį miesto ir regiono gyvenime, istorija ir išlikusiu paveldu. Didžiąją savo istorijos dalį Panevėžys buvo daugiatautis ir daugiakultūrinis miestas. Kai kuriais laikotarpiais žydai sudarė didelę miestiečių dalį ir vyravo miesto ekonomikos ir paslaugų sektoriuose. Gausesnė žydų bendruomenė mieste susikūrė XVIII a. antroje pusėje, XIX a. viduryje jie sudarė apie 60% miesto gyventojų, XX a. 3 dešimtmečio pradžioje – apie 35%. Žydai gyveno aktyvų politinį, kultūrinį, visuomeninį gyvenimą: dirbo miesto taryboje, steigė gydymo įstaigas, mokyklas, kultūros, labdaros ir sporto organizacijas, dalyvavo lietuvių organizacijų veikloje. Žydų įnašas į Panevėžio raidą, ypač jo virsmą moderniu miestu, yra didžiulis, o jų paveldas įvairiausiomis formomis iki šiol funkcionuoja miesto bendruomenės gyvenime. Iš Panevėžio yra kilę ir su juo susiję daug žymių žydų, tarp jų ir buvusio Izraelio ministro pirmininko Ehudo Barako tėvai. Įvertinant žydų indėlį miesto kultūrai, XX a. 4 dešimtmetyje šešių Panevėžio gatvių pavadinimai sieti su jų bendruomene: Sinagogos, Džonto, Dr. Mero, A. Kisino, Rabino Icelio, Rabino Hercelio.

   

Kilnojamosios parodos stenduose išsamiai pristatoma Panevėžio žydų bendruomenės istorija, religinis gyvenimas, tradicijos, veikusios sinagogos, mokyklos, draugijos, atskleidžiamas žydų vaidmuo miesto ekonominiame ir politiniame gyvenime, atkreipiamas dėmesys į išlikusį žydų paveldą mieste ir kt. 

   

Parodą „Panevėžio žydų bendruomenės praeitis“ 2015 m. parengė Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, Istorijos skyriaus muziejininkai Jūratė Gaidelienė ir Donatas Pilkauskas. Konsultavo dr. Lara Lempertienė, maketavo Asta Radvenskienė. Finansavo Kultūros paveldo departamentas.

   

Parodos formatas: 11 vnt. (1,0 x 0,8), pakabinamų stendų  su nuotraukomis, tekstas lietuvių k.

 

Dėl parodos kreiptis:

Panevėžio kraštotyros muziejus

Violeta Venckuvienė, direktoriaus pavaduotoja kultūrinei veiklai

El. paštas wijole@gmail.com

Telefonas (8 45) 46 27 91