G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS PEDAGOGINĖ IR ŠVIETĖJIŠKA VEIKLA

 

Į Panevėžį Bitė atvyko iš Puziniškio, kur praleido sudėtingą Pirmojo pasaulinio karo laiką. 1878 m. Mintaujoje įgijusi namų mokytojos kvalifikaciją ir teisę dėstyti istoriją, geografiją, aritmetiką, prancūzų ir vokiečių kalbas, pedagoginį kraitį G. Petkevičaitė įgijo daraktoriaudama Joniškėlyje, Didžiojo karo metu Puziniškyje organizuodama šventadieninius suaugusiųjų kursus. Panevėžio gimnazijos direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta 1919 m. liepos 1 d. ji pradeda čia mokytojos darbą – moko lietuvių ir vokiečių kalbų, istorijos ir literatūros, o nuo 1920 m. rugsėjo 1 d. pradeda eiti gimnazijos inspektorės mergaičių klasėms pareigas, kurį laiką turėjo pamokų ir lenkų gimnazijoje.

 

Tautos jaunuomenės švietimą ir lavinimą Bitė laikė svarbiausiu jaunos valstybės uždaviniu. „Šviestis patiems ir kitus šviesti!“, – toks G. Petkevičaitės šūkis lydėjo ją per visus ne tik mokytojavimo, bet ir visuomeninės veiklos bei kūrybos metus ir užpelnė jai Tautos Mokytojos vardą. Pirmasis Bitės biografas J. Tumas-Vaižgantas 1926 m. rašė, kad „tikroji G. Petkevičaitės profesija – mokytojavimas“. G. Petkevičaitė buvo gana griežta, tačiau teisinga ir rūpestinga mokytoja. Tą liudija įrašai muziejuje esančiose jos užrašų knygelėse. Nuo mažumės tėvų namuose ugdyta filantropijos dvasia Bitė mokytojos darbe renkasi socialinės ir humanistinės pedagogikos kryptį. „Mokykla yra tam, kad jaunimas įgytų brangiausius pasauly turtus, išlavintų protą, jautrią širdį ir pasiruoštų dirbti žmonių naudai“, – rašė Bitė „Laiške mokytojams“. Tad, be dėstomų disciplinų, ėmėsi ir kitų darbų naujai atsikuriančioje lietuviškoje gimnazijoje.

 

Ypač Bitė stengėsi padėti moksleiviams, kuriems reikalinga materialinė pagalba. Tuo tikslu 1919 m. lapkričio mėn. buvo nutarta gimnazijoje įkurti „Žiburėlio“ draugiją, kuri per moksleivių meninės saviraiškos vakarus surinktus pinigus rūpintųsi paskirti negalintiems susimokėti už mokslą. Į „Žiburėlio“ veiklą G. Petkevičaitė įtraukė ne tik mokinius, bet ir mokytojus, ir miesto bendruomenę. Iš „Žiburėlio“ kasos buvo mokama už moksleivių gydymą, perkami vaistai, maistas, drabužiai ir vadovėliai. Mokytoju tapęs Kazys Bagdonas prisimena: „Visus metus gulėjau Panevėžio ligoninėje. Tada ir patyriau, ką reiškia Petkevičaitės „Žiburėlis“, kuris užmokėjo visus mano mokesčius: ir už mokslą, ir už ligoninę, ir už maistą“. Bitė buvo parūpinusi didžiulį virdulį, kad gimnazistai ir mokytojai per ilgąją pertrauką gautų karštos gilių kavos ir sumuštinių. Tapusi mergaičių klasių inspektore, G. Petkevičaitė ima rūpintis mergaičių uniformomis. Iš mokytojų E. Jasinskaitės, J. Zikaro ir pačios G. Petkevičaitės sudaryta komisija, atsižvelgdama į moksleivių galimybes, nusprendė uniformas įvesti pamažu, be prievartos. Muziejuje esančiose nuotraukose matyti, kad jau 1923 m. beveik visos mergaitės dėvėjo naująją uniformą – tamsią suknelę su balta apykakle ir tamsią prijuostę su pečius apgobiančia palerina.

 

G. Petkevičaitė gimnazijoje turėjo didžiulį autoritetą: kai gimnazistai P. Skardžius, L. Kuodis, J. Petrulis kreipėsi į mokytoją Matą Grigonį dėl meno kuopos įkūrimo, jis pasiūlė jiems direktoriaus pavaduotoją G. Petkevičaitę. Bitė ėmėsi didžiulio gimnazistų popamokinės veiklos kuravimo darbo, nepaisydama savo amžiaus ir sunkios sveikatos būklės, tam skirdama laiką po pamokų ir savaitgalius. 1920 m. ataskaitose Švietimo ministerijai direktorius J. Yčas rašo: „Šeštadienių programų vakarėliams vadovauja G. Petkevičaitė nuo 6 val. iki 10 val. vakaro. Jų tikslas atitraukti mokinius nuo „robaksų“ ir „užkampių vakaruškų“. Vakarėlis prasideda visuomet paskaitomis. Paskui eina choras, deklamacija ir monologai, lieka dar 2–2,5 val. žaislams ir šokiams“. 1921 m. ataskaitose parašyta, kad „nuo rugsėjo mėn. penktadienio vakarais, mokytojai Petkevičaitei vedant, susirinkdavo pasaulio literatūros kūrinių skaitymo klausytis bent 50 mokinių“. Dėstydama pasaulinės literatūros istoriją Bitė įsitikino, kad mokiniai neturi galimybių susipažinti su klasikiniais grožinės literatūros tekstais. 1922 m. ji parašo „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlis. Pirmoji dalis: Rytai“, o 1924 m. – „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlis. Antroji dalis: Graikai“.

 

Su turiningu mokinių užimtumu susijęs ir ekskursijų organizavimas. Pirmoji gimnazijoje šios veiklos imasi direktoriaus pavaduotoja G. Petkevičaitė. 1921 m. ji vyresniųjų klasių mergaitėms organizuoja ekskursiją į Kauną ir toliau Nemunu iki Jurbarko: rūpinasi, kad Susisiekimo ministerija skirtų traukinio vagonus ir leistų 60 moksleivių plaukti garlaiviu nemokamai. 1922 m. Bitės padedamos mergaitės aplankė dar Lietuvai nepriklausiusią Klaipėdą, kelionę užbaigė Palangoje. Kiek rūpesčio Bitė įdėjo rengdama mergaites šioms tolimoms kelionėms! Bitei rūpėjo, kad iš kaimiškų Aukštaitijos vietovių Panevėžio gimnazijon suvažiavusios mergaitės tolimame vokiškos kultūros krašte pasirodytų tvarkingos, mandagios, išprususios. Buvęs Bitės mokinys Jurgis Alekna prisimena, kad mokytojos G. Petkevičaitės „gerumas ir motiniškas švelnumas buvo jos autoriteto pagrindas“.

 

G. Petkevičaitė gimnazijoje rūpinosi ne tik mokiniais, bet ir mokytojais. 1919 m. gimnazijos protokoluose skaitome: „Kad neturtingieji gimnazijos mokytojai, susirgus arba kitokiai nelaimei ištikus, turėtų kokią paramą iš šalies, G. Petkevičaitės sumanyta įsteigti tam tikrą šelpimo draugiją, vardu „Atsarga“. Rūpintis jos įkūrimu Mokytojų taryba pavedė G. Petkevičaitei, J. Elisonui ir K. Ambraziejui“. Ši mokytojų savišalpos draugija rūpinosi mokytojų algomis, maistu, vaistais.

 

Maža to, 1921 m. G. Petkevičaitė gavo Panevėžio komendanto leidimą sudaryti Kalinių globos komitetą ir ėmė jam vadovauti. Komitetas įkūrė mokyklą kalėjime, rūpinosi kalinių darbo sąlygomis.

 

1924 m. Bitė išrenkama į Panevėžio apskrities švietimo komisiją, taip pat dalyvauja Panevėžio miesto tarybos Švietimo ir Socialinės apsaugos komisijų darbe. Rūpinasi sunkiai auklėjamais vaikais.

 

Intensyviai ir daug dirbusi gimnazijoje Bitė nualino sveikatą. 1924 m. sausio mėn. jai buvo suteiktos keturių mėnesių atostogos sveikatai atstatyti. G. Petkevičaitė kurį laiką gydėsi Prancūzijoje, o direktoriui J. Yčui atsakius jai priklausiusį gimnazijos butą, nuo rugsėjo 1 d. ji atsisakė mokytojos pareigų. Iš gimnazijos Bitė išeina nusivylusi ir įskaudinta, tačiau ori. Tą liudija ir Lietuvos šviesuomenės, kolegų bei buvusių mokinių G. Petkevičaitei siųstos padėkos ir palaikymo telegramos.

 

Į tautos ir ypač jaunimo švietimą G. Petkevičaitė-Bitė dėjo dideles viltis. Ji daug rašė apie užsienio mokyklų patirtį, ugdymo sistemas, tačiau labiausiai akcentavo, kad mokykla turėtų „pažadinti visuomenės labo naudos supratimą ir visuomenės darbo pamylėjimą, stengimąsi visiems įskiepyti supratimą, kad kiekvieno šalies piliečio svarbiausioji priedermė – tai tarnavimas savo visuomenei“. Bitės mokiniai su meile priėmė jos mylinčią ir dosnią širdį, lankė ją namuose ir laiškais bei sveikinimais, pagerbė dovanomis.

 

 

 

Nuotraukų galerija:

 

1. Panevėžio valstybinės berniukų gimnazijos moksleiviai ir mokytojai. 1924 m. Trečioje eilėje iš kairės pirmas – Karolis Kliuksinas, ketvirtas – Matas Grigonis, penktas – Venantas Morkūnas, septintas – Juozas Zikaras, aštuntas – Jonas Yčas, devinta – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, dešimtas – Julijonas Lindė-Dobilas, keturiolikta – Ona Pabedinskaitė. Ketvirtoje eilėje iš kairės trečias – Jonas Kalkis, ketvirtas – Jurgis Elisonas, šeštas – Mykolas Karka, vienuoliktas – Jonas Sokolovas.

 

2. Panevėžio valstybinės gimnazijos moksleivės ir mokytojai. 1923 m. Antroje eilėje iš kairės antras – Juozas Zikaras, trečias – Jurgis Elisonas, penkta – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, šeštas – Jonas Yčas, septintas – Matas Grigonis, aštuntas – Jonas Lindė-Dobilas, vienuoliktas – Karolis Kliuksinas. Trečioje eilėje iš dešinės antras – Vladimiras Lukinas, trečias – Mykolas Karka, iš kairės trečia – Ona Pabedinskaitė, dešimtas – K. Chmieliauskas.

 

3. Panevėžio valstybinės gimnazijos mokytojai. Iš kairės ant grindų sėdi penkta – Koreivaitė, šešta – Bagdonienė; antroje eilėje iš kairės antras – Jonas Sokolovas, trečias – Karolis Kliuksinas, ketvirtas – Juozas Zikaras, penktas – Julijonas Lindė-dobilas, šešta – Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, septintas – Matas Grigonis, aštuntas – Jurgis Elisonas, devintas – Jonas Kalkis, vienuoliktas – Venantas Morkūnas; trečioje eilėje iš kairės antras – Mykolas Karka.

 

4. Vinjetė: Panevėžio valstybinės gimnazijos mergaičių III ir berniukų V laida. 1924 m. J. Trakmano nuotrauka.

 

5. G. Petkevičaitės-Bitės svečiai, aplankę ją namuose Šv. Zitos g. XX a. 4 deš. pab.

 

6. Užrašų knygelės fragmentas. Panevėžio valstybinės gimnazijos mokinių žinių vertinimas. 1919 m.

 

7. Užrašų knygelės fragmentas. Užrašai apie G. Petkevičaitės auklėtinių gyvenamąją vietą. 1919 m.

8. Paveikslas „Saulėtekis“ (aliejus, drobė). Autorius Juozas Zikaras. Paveikslas su dedikacija: „Didžiai gerbiamai P-lei Gabrielei Petkevičaitei, pirmajai aušrelei, apšvietusiai mano tamsų ir spygliuotą taką prie dailės, jos dienos varduvių ir 60 metų sukaktuvių atminimui. J. Zikaras. Kovo 17 d. 1921 m. Panevėžys“. Paveikslas dovanotas jaunystės dienų globėjai, vėliau kolegei, Panevėžio valstybinės gimnazijos mokytojai G. Petkevičaitei-Bitei.

 

9. Laiškas, adresuotas G. Petkevičaitei jos 75-erių metų jubiliejaus proga. Laiško siuntėjas jos buvęs mokinys Maksimilijonas Sargautis. 1936 m. kovo 18 d. Kaunas.

 

10. Laiškas, adresuotas G. Petkevičaitei jos 75-erių metų jubiliejaus proga (I). Laiško siuntėjas jos buvęs mokinys Bernardas Rutkauskas. 1936 m. kovo 31 d. Kėdainiai.

 

11. Laiškas, adresuotas G. Petkevičaitei jos 75-erių metų jubiliejaus proga (II). Laiško siuntėjas jos buvęs mokinys Bernardas Rutkauskas. 1936 m. kovo 31 d. Kėdainiai.

 

12. Laiškas, adresuotas G. Petkevičaitei jos 75-erių metų jubiliejaus proga. Laiško siuntėjas jos buvęs mokinys Leonas Kuodys. 1936 m. kovo 17 d. Kaunas.

13. „Lietuvos Žiburėlio“ įstatai. Kaunas. 1922 m. kovo 28 d.

 

14. Nuotrauka iš parodos „Gabrielė Petkevičaitė-Bitė: kilni pareiga kilti ir kelti“, skirtos rašytojos 150 metų jubiliejui. Nuotraukos autorius Tomas Stasevičius. 2011 m.

 

15. Telegrama, siųsta G. Petkevičaitei atsisakius mokytojos pareigų: „Reikšdami širdingiausio dėkingumo jausmą savo geraširdei mokytojai, apleidžiančiai antrąją mūsų gimtinę, gimnaziją, siunčiame „sudiev“ drauge su ilgų ir laimingų metų linkėjimu. II ir V laidų abiturientės ir abiturientai studentai. 1924 m. spalio 18 d.“

 

16. Telegrama, siųsta G. Petkevičaitei atsisakius mokytojos pareigų: „Gailiuosi, kad negalėjau dalyvauti Tamstos išleistuvėse ir kad mums, bendradarbiams – direktoriaus pavaduotojams, tenka skirtis. Linkiu Tamstai sveikatos ir dar sveikatos. Žibėk mums savo raštais ilgiausius metus! Matas Grigonis. 1924 m. spalio 18 d.“

 

17. Telegrama, siųsta Panevėžio valstybinės gimnazijos tėvų komitetui, G. Petkevičaitei atsisakius mokytojos pareigų: „Atvažiuoti negaliu. Siunčiu Petkevičaitei geriausių linkėjimų. Nenusiminkit – Bitė ir pasišalinus iš gimnazijos paliks jaunosios kartos auklėtoja. Pranas Mašiotas.1924 m. spalio 18 d.“