Industrializacija

 

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis religijos istorijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva): jungtinė mėnesio virtuali paroda „Industrializacija“.

 

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

 

Industrializacija – sudėtingas istorijos procesas, kuriam būdingi pakitę žmogaus valdymo įpročiai, kai paprastą rankų darbą atlieka automatizuotos mašinos ir įvairūs sudėtingi mechanizmai. Šis procesas neatpažįstamai pakeitė šiuolaikinį pasaulį, taip pat ir Preilius. Sovietų valdžios metais buvo pastatytos didžiausios miesto įmonės – Preilių linų fabrikas ir Sūrio fabrikas, suformavę ir apibrėžę modernaus miesto veidą. Apie šių įmonių veiklą pasakojama šio mėnesio virtualioje parodoje.

 

1. Preilių lino fabrikas (19521993)

1 nuotr. Vaizdas į Preilių linų fabriko teritoriją nuo Preilių televizijos bokšto (1978).

2 nuotr. Vienas iš daugelio Preilių linų fabriko gamybinių cechų (1960).

3 nuotr. Linų žaliava perdirbimui Preilių linų fabriko teritorijoje (1960).

 

1952 m. birželį žemės sklype prie Daugpilio gatvės, priešais Preilių dvaro rūmus, kur buvo įsikūrusi Preilių mašinų ir traktorių stotis, pradėti statyti pirmieji Preilių linų fabriko komplekso pastatai. Tuo metu tai buvo didžiausias linų perdirbimo kompleksas visoje Sovietų Sąjungoje, iš viso užėmęs beveik 20 ha plotą.

 

1955 m. lapkritį buvo baigtos pagrindinio fabriko pastato, linų gamybos cechų, garažų, dirbtuvių bei darbininkų butų statybos ir linų fabrikas pradėjo perdirbimo procesą. Pilnas darbo krūvis pasiektas tik 1959 m., įrengus likusius pastatus – 8 linų apdirbimo cechus ir laboratorijas, kuriose dirbo apie 30 darbininkų.

 

 

 

2. Preilių linų fabriko darbininko albumas su linų pluošto spalvos ir kokybės standartais. XX a. antra pusė. Linų produkciją suveždavo ne tik iš Preilių, bet ir iš gretimų rajonų – Lyvanų, Maltos, Vilianų, Dagdos, Alūkstos ir Daugpilio kolūkių. Produkcijos buvo labai daug, todėl gamykla dirbo visą parą ir galėjo perdirbti apie 15 tonų linų pluošto žaliavos. Pirmiausia atvežtą pluošto žaliavą klasifikuodavo pagal kokybę rūšiavimo skyriuje. Preilių muziejaus kolekcijoje saugomas buvusio Preilių linų fabriko darbuotojo Viktoro Dudarevo albumas su linų pluošto spalvos ir kokybės standartais. Albume yra 13 linų pluošto pavyzdžių, kurie buvo naudojami rūšiuojant atvežtus produktus.

 

 

 

 

3. Preilių Sūrio gamykla (1972 m. – iki dabar).

1 nuotr. Gamybos procesas Preilių sūrio gamykloje (1980).

2 nuotr. Prielių sūrio gamyklos teritorija (1970).

 

Preilių sūrio gamykla pastatyta ir pradėta eksploatuoti 1972 m. pabaigoje kaip Daugpilio pieno perdirbimo gamyklos filialas, apimantis  Rožupės, Agluonos, Preilių ir Lyvanų rajonų pienines.

 

Dėl stabilaus ir apgalvoto valdymo gamykla  nuolat tobulinta – net sovietmečiu darbo procesas čia buvo gerai automatizuotas, įsigyta kokybiškos įrangos iš Danijos, todėl nuolat didinti darbo pajėgumai ir gamybos apimtys. Sovietmečio pabaiga ir su ja susiję sunkumai tapo dideliu lūžiu – gamyklos produkcija pradėta eksportuoti į turtingas Vakarų rinkas, į tokias šalis kaip Danija, Nyderlandai, Vokietija, Didžioji Britanija ir kitos Baltijos šalys (pastaruoju metu ir į Kiniją). Nuo 2001 m. Preilių sūrio gamykla yra didžiausia Latvijos pieno produktų eksportuotoja, išvežama apie 90 % visos produkcijos.

 

 

 

 

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus

 

1. Replės. Metalas. XVII a. Replės – vienas seniausių dailidės, medžio apdirbimo, šaltkalvystės ar kalvystės instrumentų. Tikėtina, kad jos atsirado šiek tiek vėliau nei vinys, maždaug prieš 5 tūkst. metų. Iš pradžių jomis traukdavo vinis. Vinys tuo metu buvo gana brangios, tad dažniausiai jos naudotos statant namus turtingiems klientams. Pristatomas objektas rastas 1993 m. paslėptas Gardino Šventojo Kryžiaus Atradimo bažnyčios sienoje. Ši bažnyčia priklausė netoliese buvusiam Bernardinų ordino vienuolynui. Vienuolyno kompleksas su bažnyčia buvo statomas kelis šimtmečius, nuo XV a. pabaigos. Statybas fundavo Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras. XVIII a. viduryje pastatai perstatyti baroko stiliumi. Spėjama, kad atliekant darbus naudotos ir sienoje paliktos replės.

 

 

 

2. Veržliaraktis. Metalas. Lyda. XX a. pradžia. Šis veržliaraktis yra naujosios industrinės eros simbolis. Kaip rodo užrašai ant jo, veržliaraktis išlietas Lydoje, brolių Jakovo ir Eberio Šapirų liejykloje 1910–1920 m. Tikriausiai juo buvo remontuojamos  mašinos, pagamintos toje pačioje gamykloje. Gamyklą 1901 m. įkūrė brolių tėvas Judelis Šapiro. Iš pradžių čia gaminti ketaus gaminiai, tačiau netrukus pradėtos gaminti įvairios žemės ūkio mašinos ir technika: kūlimo mašinos, šiaudų smulkintuvai, plūgai, akėčios, ventiliatoriai ir daug kitų dalykų. Gamykloje daryti liejiniai pagal užsakovų projektus. Gamyklos veikla buvo itin sėkminga. Jau per pirmuosius darbo metus pagaminta produkcijos už 26 tūkst. rublių. Kokybiški brolių Šapirų gaminiai  eksponuoti mugėse Vilniuje 1901–1914 m., jie apdovanoti 14 aukso ir sidabro medalių.

 

1939 m. gamykla nacionalizuota. 1994 m. Lydos žemės ūkio technikos gamykla pertvarkyta į UAB „Lidselmarsh“.

 

 

 

 

3. Faneros gamyklos pašventinimas Mastuose (dabartinė Gardino sritis). Nuotrauka. Mastai. 1927 m. Mastai – nedidelis miestelis, esantis 60 km nuo Gardino, supamas kelių didelių miškų. Ypatingas įvykis jo istorijoje buvo brolių Ignacijaus ir Vaclavo Konopatskių faneros gamyklos atidarymas 1927 m. gruodį. Per trumpą laiką pastatyta gamykla buvo geriausiai įrengta gamykla Europoje. Atidarius gamyklą, joje dirbo apie 100 žmonių. Iš pradžių per dieną joje pagamindavo apie 20 kubinių metrų faneros. Sėkmę įmonei atnešė geriausios rūšies beržo faneros gamyba. Baigiantis 1920 m., tai buvo pagrindinė medžiaga orlaivių fiuzeliažams, taip pat geležinkelio vagonų elementams gaminti. Sparčiai tobulėjant technologijoms, šios medžiagos reikėjo vis daugiau, brolių Konopatskių gamykla lėktuvų fanerą tiekė Anglijai, Vokietijai, Belgijai, Indijai, Indokinijai, Malaizijai, Argentinai, Singapūrui ir Ceilono salai. Jie buvo vieni didžiausių gamintojų pasaulyje.

 

1939 m. Vakarų Baltarusiją prijungus prie  BSSR, Konopatskių gamykla nacionalizuota. Nuo 1994 m. čia veikia UAB „Mostovdrev“.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

 

Pramoninis perversmas ir industrializacija Lietuvą pasiekė jai esant carinės Rusijos sudėtyje. XIX a. pab. šalia Panevėžyje jau veikusių malūnų bei kitų smulkių įmonėlių pastatytos pirmosios stambios pramonės įmonės su tuomet moderniomis technologijomis: degtinės pilstykla, spirito ir mielių fabrikas, alaus darykla.

 

Kaimo vietoves, lyginant su miestais, industrializacijos teikiama pažanga buvo pasiekusi menkai. Pirmojo pasaulinio karo metais kaimo gyventojai, užsiimdami namudine gamyba, apsirūpindavo būtiniausiais maisto produktais ir daiktais. Paklausiausios pirktinės pramoninės prekės, be kurių buvo sunku išsiversti, tuomet buvo tik kelios: žibalas, degtukai, druska ir geležis.

 

Tarpukariu didžiausi pramonės centrai Lietuvoje buvo Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys. Vyravo maisto, medžio apdirbimo, drabužių ir avalynės pramonės įmonės. Panevėžyje savo veiklą pradėjo mėsos, linų apdirbimo, muilo fabrikai. Veikė malūnai, alaus darykla, spirito ir mielių fabrikas, degtinės pilstykla, lentpjūvės, virvių dirbtuvės bei kitos smulkesnės įmonės. Pradėta cukraus fabriko statyba. Įmonėse diegiamos naujovės priklausė nuo jų savininkų finansinių pajėgumų ‒ ne visi galėjo įpirkti brangius įrenginius.

 

Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje pradėta socialistinė industrializacija. Be tradicinių pramonės šakų, suklestėjo energetikos, chemijos, mašinų  gamybos, metalo apdirbimo, statybinių medžiagų pramonė. Šiaurinėje Panevėžio miesto dalyje, šalia geležinkelio, išaugo pramoninis rajonas, imti statyti stambiaplokščių daugiabučių gyvenamųjų namų kvartalai.

 

1. XIX a. pab. modernus įrenginys medienai apdirbti – vertikalusis juostinis pjūklas. Промышленность и техника. Энциклопедия промышленных знаний, т. 8, Санкт-Петербург, 1896 m. Gedimino Kartano nuotr.

 

 

 

2. Akcinė bendrovė „St. Montvilo įpėdiniai ir Ko“, veikusi nuo 1891 m. Panevėžys, 1928 m. Vitoldo Kovalevskio nuotr.

 

 

 

3. Saldainių ir medaus dirbtuvės „Rytas“ bei vatos fabriko produkcijos etiketės. Panevėžys, XX a. 3‒4 deš.

 

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

  

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejushttp://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/