Jungtinė sausio mėnesio virtuali paroda: „Kalendorius“

 

  

  

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus (Latvija), Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus (Baltarusija) ir Panevėžio kraštotyros muziejus (Lietuva), jungtinė mėnesio virtuali paroda – „Kalendorius“.

  

 

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus

Laiko ir metų laikų eiga buvo pastovi milijonus metų, nulemtas ciklinio Žemės judėjimo aplink Saulę, tačiau laiko stebėjimo įrankiai nuolat tobulėjo, nuo palyginti paprastų natūralių ciklų stebėjimų iki techniškai sudėtingų laiko fiksavimo įrankių. Istorijoje buvo įvairių požiūrių apie naujų metų pradžią, apie tikslius dienų ir mėnesių skaičius per metus, visi šie pokyčiai įrašyti į Julijaus ar Grigaliaus kalendorius. Per tą laiką pasikeitė ne tik kalendorių turinys ir formatas, bet ir visas informacijos gavimo būdas.

 

1. Vilniaus kalendorius, 1905 m.

Ilgą laiką kalendoriai buvo kuriami periodinio metraščio forma. Čia dienų sąrašas buvo tik maža kalendoriaus dalis, pagrindinė dalis buvo kita įvairaus pobūdžio informacija. Pavyzdžiui, seniausias Preilių muziejaus kolekcijoje esantis kalendorius - Vilniaus kalendorius, 1905 m. (kuris priklausė Izidoriui Lauskiui (1861-1924), ūkininkas iš Varkavos parapijos netoli Preilių) sudarytas iš 7 teminių blokų, skirtų skirtingoms temoms: bažnyčia ir religija, pasaulio ir Rusijos imperijos valdovai, technologinė pažanga, geografija ir medicina taip pat įdomiausi Vilniaus miesto objektai ir jų istorija. Taip pat yra teminių atskirų autorių straipsnių. 180 puslapių metraštyje buvo daugybė informacijos, kuri buvo naudinga jos skaitytojui net pasibaigus einamiesiems metams. Todėl labai dažnai kalendoriuose buvo paliekami įrašai ir asmeniniai užrašai, nurodant naudingą informaciją, kuri gali būti naudinga skaitant vėliau.

  

 

 

2. Kolektyvinio ūkio kalendorius, 1956 m.

Po penkiasdešimties metų 1956 m kolektyvinio ūkio kalendorius, nors specialiai pritaikytas specifinei tikslinei grupei – sovietinės Latvijos kolūkiečiams, tęsia metraščio formatą, kur mėnesio kalendorius papildytas mėnesio darbų patarimais bei praktiniais, derliaus, gyvulių, sodininkystės ir namų tvarkymo patarimais. Didžiąją 336 puslapių leidinio dalį sudaro įvairių autorių ir propagandistų straipsniai apie sovietų ekonomikos augimą ir pranašumą, sovietinių ūkių „sėkmės istorijos“ ir stribų aprašymai. Nepaisant propagandos, šiame leidime taip pat yra daug įrašų ir turinio komentarų, kuriuos paliko jo vartotojas.

 

 

 

3. Keramikai skirtas Preilių rajono kalendorius. 2008 m.

Metraščiai ir net visos jų serijos toliau leidžiami ir šiandien, jie davė kelią stalo ir sienų kalendoriams, kurių išleidžiama pačių įvairiausių. Dėl formato pasikeitimo sienų ir stalo kalendoriuose nėra literatūrinių ir aprašomųjų skyrių, pirmenybė teikiama vaizdinei medžiagai. Toks kalendoriaus formatas reikalauja teminio specifiškumo, per 12 kalendorinių mėnesių jį skiriant vienai temai – savotiškam metų TOP-12. Pavyzdžiui, Preilių rajono laikraščio „Novadnieks“ sieninis kalendorius 2008 metams skirtas tradicinei Preilių keramikai – meistrams ir jų darbams. Metų eigoje kalendoriaus naudotojas gali daugiau sužinoti apie senąjį keramikos meistrą Polikarpą Čerņavskį (1923–1997), Juozapą Caicusą, Vladimirą Ivanovą ir kitus Preilių keramikus. Kalendorius buvo išleistas minint 85-ąjį P. Černavskio jubiliejų.

 

 

 

 

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus

Gardino valstybinio istorijos ir religijos muziejaus kalendorių kolekcijoje yra daugiau nei 1500 eksponatų. Jie apima laikotarpį nuo XIX a. antrosios pusės iki šių dienų. Kalendoriai sugrupuoti temomis: žemės ūkis, atostogos ir išpažintys. Jie taip pat skiriasi savo formatu: yra sieniniai, atverčiami ir kišeniniai kalendoriai. Muziejaus kolekcijoje yra ir minimų Menajonų ikonų. Jie taip pat gali būti vadinami tam tikrais kalendoriais, nes juose vaizduojami šventieji, kurie yra minimi tam tikrą mėnesį.

 

1. Baltarusiškas kalendorius, 1911 m.

Baltarusijos kalendorių išleido leidykla „Nasha Niva“ Vilniuje, kuris tuo metu buvo Rusijos imperijos dalimi. 1906–1915 metais ši leidykla taip pat išleido to paties pavadinimo laikraštį, didžiausią to meto baltarusių spausdintą leidinį. Kalendorius įdomus tuo, kad jis spausdinamas baltarusių kalba lotyniškais rašmenimis arba „Lacinka“. Prieš Antrajį pasaulinį karą ,,Lacinka“ buvo plačiai vartojamas daugiausia katalikų baltarusių, o stačiatikiai baltarusiai pirmenybę teikė kirilicai.

 

 

 

2. Vokiečių liaudies kalendorius, XIX a.

,,Vokiečių liaudies kalendorius“ / ,,Metraštis apie viską, kas naudinga ir linksma“ buvo išleistas Vokietijoje kaip kalendorius 1842-iems metams. Joje pateikiama išsami šviečiamoji informacija, aktuali XIX amžiaus viduriui, taip pat daug iliustracijų. Yra žinoma, kad šį kalendorių naudojo pranciškonų ordino vienuoliai, Gardine turėję vienuolyną su turtinga biblioteka. Daugelis pranciškonų buvo gerai išsilavinusios asmenybės ir aktyviai domėjosi pasaulio įvykiais. Tėvo pranciškono Józefo Makarchyko dėka kalendorius pateko į muziejaus kolekciją dėka, jis buvo perduotas 2013 m.

 

 

 

3. Menajono ikona, XIX a. II p.

Menajono ikona yra specialus ikonų tipas, kuriame yra tam tikrą mėnesį garbinamų šventųjų atvaizdai. 12 mėnesių Menajono ikonos gali būti sujungtos miniatiūrų pavidalu „Metinėje Menajonoje“. Nuotraukoje parodytas ant lentos nupieštas 44,4 x 37,5 cm dydžio ikonos paviršius yra padalintas į penkias horizontalias eilutes, kuriose yra švenčių ir šventųjų vaizdai. Jie seka vienas kitą pagal bažnyčios kalendorių nuo liepos 1 iki liepos 31 dienos. Ikona buvo sukurta XIX amžiaus antroje pusėje. Tokios ikonos buvo plačiai paplitusios stačiatikių gyventojų tarpe visoje Rusijos imperijoje.

 

 

 

 

Panevėžio kraštotyros muziejus

Pirmąjį kalendorių lietuvių kalba 1845 m. parengė švietėjas Laurynas Ivinskis. Jį išspausdino Adomo Zavadskio spaustuvė Vilniuje. Pirmų septynerių metų kalendoriai leisti paties L. Ivinskio arba jo surinktomis lėšomis. Lietuviški kalendoriai ėjo iki spaudos uždraudimo 1864 metais. 1866–1867 m. L. Ivinskis turėjo kalendorių perrašyti rusiškomis raidėmis. 1878 m. išleido lotyniškomis raidėmis, bet be lenkiškų ženklelių. Iš viso išėjo 22 kalendoriai – 19 lotyniškomis raidėmis ir 3 kirilica. Nuo 1918 m. kalendoriai leisti daugelyje Lietuvos miestų, padaugėjo jų rūšių, išsiplėtė tematika, gausėjo ir pačių leidėjų.

 

1. Seniausieji Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkiniuose saugomi kalendoriai. Tai trys ūkiškieji kalendoriai lenkų kalba: „Kalendarz gospodarski na rok panski 1819“ (Ūkiškas kalendorius 1819 Viešpaties metams), „Kalendarz gospodarski litewski na rok panski 1821“ (Ūkiškas Lietuvos kalendorius 1821 Viešpaties metams) ir „Kalendarz gospodarski na rok panski 1826“ (Ūkiškas kalendorius 1826 Viešpaties metams). Eksponatai gauti iš Volkovysko kraštotyros muziejaus (dabar – P. I. Bagratinovo vardo Volkovysko karo istorijos muziejus, Baltarusija) direktoriaus Georgijaus Josifovičius Pecho 1959 metais. Visi jie išspausdinti Vilniuje: pirmasis Vilniaus universiteto spaustuvėje, antrasis – spaustuvėje Šv. Jono gatvėje ir trečiasis – Zimelio spaustuvėje.

 

 

 

2. Pirmojo Panevėžio kalendoriaus viršelis. Pirmąjį Panevėžio kalendorių 1914-iesimes metams 1913 m. parengė ir išleido knygnešio Juozo Masiulio knygynas Panevėžyje. Jį išspausdino Martyno Kuktos spaustuvė Vilniuje. Kalendoriuje pateikiamos geografinės ir istorinės žinios apie Panevėžį, aptariami miesto švietimo reikalai, pristatomos tuo metu veikusios draugijos, spausdinami literatūros ir publicistikos kūrinėliai, Panevėžio apskrities verslo įmonių reklamos. Leidinys saugomas Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje, publikuojamas Skaitmeninėje Panevėžio istorijos bibliotekoje: http://www.paneveziomuziejus.lt/lt/senieji-leidiniai.

 

 

 

3. Sovietmečiu Panevėžyje tekstilės pramonės gamybinio susivienijimo „Linas“ sukurti sieniniai kalendoriai. Jie spausdinti ant drobės. Dizaine atsispindėjo miesto, tautiniai motyvai, tų dienų aktualijos, buvo dovanojami kaip suvenyrai ar verslo dovanos.

 

 

 

 

Ši publikacija buvo paruošta su Europos Sąjungos finansine parama. Už puslapio turinį atsako tik Panevėžio kraštotyros muziejus, Preilių apskrities taryba ir Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad jis atspindi Europos Sąjungos poziciją.

 

Apie projektą ENI-LLB-1-244 „Istorinio ir kultūrinio tarpvalstybinio paveldo populiarinimas pasitelkiant muziejų naujoves“:

Projektu siekiama sukurti tarpvalstybinio bendradarbiavimo platformą, sukuriančią galimybes užtikrinti didėjantį turistų ir lankytojų susidomėjimą kultūriniu ir istoriniu paveldu Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos pasienio zonoje.

Šis projektas finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis.

Projekto biudžetas: 367 864.64 EUR, ES parama: 331 078.17 EUR.

Projekto įgyvendinimo laikotarpis: 2020.06.01–2022.05.31.

2014–2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa.

 

http://europa.eu/

http://www.eni-cbc.eu/llb

https://eeas.europa.eu/delegations/

 

 

Informaciją parengė:

Preilių istorijos ir taikomosios dailės muziejus: https://preili.lv/nozares/kultura/muzeji/preilu-vestures-un-lietiskas-makslas-muzejs/

Gardino valstybinis istorijos ir religijos muziejus: http://muzej.by/

Panevėžio kraštotyros muziejus: http://www.paneveziomuziejus.lt/