Antrojo pasaulinio karo audrose. Didieji praradimai

1942 m. muziejus gavo erdvius buvusio lenkų banko rūmus Respublikos g. 14. Išaugęs kaip visuomeninė kultūros, įstaiga nuo balandžio 1 d. tapo valstybiniu muziejumi, išlaikomu Švietimo valdybos. Vedėjo pareigas užimti vėl pasiūlyta Dominykui Urbui, nuo 1937 m. dirbusiam Istorijos skyriaus vedėjo pavaduotoju Kauno Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje. 1932–1934 m. žinių ir darbo patirties įgijęs Kauno miesto muziejuje pas profesorių Eduardą Volterį, mokėdamas rusų, vokiečių, lenkų, latvių kalbas, galėjęs skaityti lotyniškus, jidiš ir senosios bažnytinės slavų kalbos tekstus, Panevėžio muziejuje jis buvo pirmasis specialų pasiruošimą turėjęs muziejininkas. Svarbiausias uždavinys jam teko įrengti ekspozicijų sales, kad eksponatais turtingas muziejus kuo greičiau galėtų atverti duris lankytojams. Ekspozicijų stendai buvo daromi gerai apgalvojus, planingai, išnaudojant visus turimus resursus. Sunkiomis karo sąlygomis itin trūko ir lėšų, ir medžiagų, ir darbo rankų.

 

Po įtempto darbo muziejus lankytojams duris atvėrė 1943-ųjų pabaigoje. Iš aprašymo spaudoje matyti, kad pirmajame aukšte eksponuota Panevėžio priešistorė, gausūs archeologiniai radiniai, antrajame aukšte erdvė suskirstyta atskirais skyriais: lankytojas galėjo susipažinti su buities aplinka, namų apyvokos daiktais ir rakandais, drabužiais ir jų pagaminimo būdais, muzikos instrumentais, amatininkų įrankiais, žemdirbystės padargais, net žvejybos ar rūkymo reikmenimis. Gausiai eksponuoti gamtos eksponatai, liaudies meno pavyzdžiai. Atskiroje patalpoje įrengti Julijono Lindės-Dobilo ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimui skirti kampeliai.

  

Be ekspozicijos rengimo, muziejaus vadovas rūpinosi ir ūkio reikalais: laužė galvą, kaip užkamšyti langus, sutaisyti centrinį šildymą, gauti kuro. Pasitelkęs į pagalbą fotografą Joną Žitkų, nufotografavo muziejuje sukauptus žvejybos įrankius, nes mokslinį žvejybos terminologijos žodyną rengusiam J. Elisonui reikėjo iliustracijų. Gavę valdžios leidimą, D. Urbas ir J. Elisonas į muziejų pargabeno be šeimininko likusią Valerijono Straševičiaus, 1941 m. birželio 14 d. ištremto į Sibirą, pasaulio vabzdžių kolekciją, jo bibliotekos knygas. Unikalioji kolekcija, globojama mokytojo Petro Rapšio, karą praleido saugiai paslėpta berniukų gimnazijoje.

 

1944 m. artėjant frontui, D. Urbas stengėsi apsaugoti muziejaus turtą ir eksponatus: iš vitrinų išimti eksponatai buvo kruopščiai supakuoti, susitaręs su patikimais žmonėmis, brangesnius ir vertingesnius mėgino paslėpti, dalis pergabenta į berniukų gimnaziją, o likusiems saugoti paskirtas sargas. Urbai su dviem mažametėmis dukrelėmis nuo artėjančio fronto iš pradžių pasitraukė į Dominyko tėviškę, vėliau – pas uošvius į Žemaitiją.

 

Mirus muziejaus sargo pareigas ėjusiam Kaziui Galiauskui, per patį karo veiksmų įkarštį muziejus liko be apsaugos. Patalpose įsikūrė karo lauko ligoninė. Muziejaus turtas buvo iškaišiotas pakampėse, dalis sugrūsta į rūsį, dalis pernešta į kieme stovėjusį sandėliuką. Be priežiūros likusių eksponatų apsauga ėmė rūpintis nuo rugsėjo 1 d. laikinai muziejaus vedėja paskirta gimnazijos mokytoja Jadvyga Miknevičiūtė. Vis dėlto, lapkričio viduryje į tarnybą grįžęs D. Urbas rado milžiniškus nuostolius: patalpose šeimininkavo kariškiai, muziejaus biblioteka ir dokumentacija sunaikinta, dalis vertybių suniokota, kareiviams ieškant brangiųjų metalų kolekcijos išardytos, eksponatai išmėtyti, sutrypti.

 

1945 m. kovo 8 d. perdavimo-priėmimo aktu pastatas Respublikos 14 perduodamas miesto muziejui ir miesto centrinei valstybinei bibliotekai. Tačiau atkūrimo darbams neprasidėjus, birželio 25 d. muziejaus vedėjas D. Urbas suimamas. Jam, kaip ir daugeliui suimtų inteligentų, pareikšti kaltinimai antisovietine veikla. Muziejaus turtas ir vėl liko likimo valioje.

 

Atkūrus šalies muziejų veiklą didžiausias dėmesys skirtas inventorizuoti karo padarytus nuostolius, atgauti patalpas, susirankioti išblaškytus eksponatus. Rugsėjo mėnesį Panevėžyje apsilankęs Muziejų ir senovės paminklų skyriaus viršininkas Eugenijus Florovas konstatavo, kad rūmai Respublikos g. 14, kuriuose glaudėsi miesto muziejus, Vykdomojo komiteto sprendimu perduoti sovietų kariškiams – Karininkų namams įrengti. Muziejui teko ieškoti naujų patalpų.

 

 

Nuotraukų galerija:

 

1. Muziejaus vedėjas ir pedagogas Dominykas Urbas su VII b pedagoginės klasės gimnazistais. 1943 m. pavasarį. M. Timinsko nuotrauka. LLMA, F. 542, Ap. 1, B. 143.

 

2. Muziejaus eksponatas – medinės akėčios. D. Urbo nuotrauka. 1943 m. rugpjūčio 2 d. PKM 29933 F8830.

 

3. 1942 m. muziejui skirti erdvūs buvusio lenkų banko rūmai Respublikos g. 14.