Buvusių tremtinių ir politinių kalinių prisiminų popietės

2019-03-07

Kiekvieno mėnesio paskutinę savaitę Panevėžio kraštotyros muziejaus Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio ekspozicijoje vyksta buvusių tremtinių ir politinių kalinių prisiminimų popietės. Buvę tremtiniai ir politiniai kaliniai susitinka pasidalinti savo praeities prisiminimais. Kiekvienam susitikimui iš anksto paruošiama medžiaga, kuri pristatoma popietės metu: remiantis atskirų asmenų pasakojimais, surenkami eksponatai ir foto nuotraukos. Vėliau paruošta medžiaga perduodama muziejui, parengti straipsniai publikuojami spaudoje. Išsaugotos mažos, nuo laiko pageltusios tremties nuotraukos ekrane virsta didelėmis, gerai matomomis. Jose išryškėja jau seniai pamiršti žmonių veidai, tremtinių barakai, kaimai ir gyvenvietės, gamta, darbo vietos, upės su plukdomais sieliais ir gyvenamoji aplinka, kurioje vargo mūsų tautiečiai. Nuotraukose atsispindi prabėgę metai: nuo mažos mergaitės ar berniuko, baikščiai prisišliejusio prie mamos ar tėvelio, iki paauglio, besidarbuojančio miške ar lentpjūvėje. Pasakojimai baigiami jau suaugusių nuotraukomis, jaunuolių, išvykstančių studijuoti (nežiūrint visų sunkumų ir trukdžių), ar jau pagaliau grįžtančių į išsvajotą Lietuvą.

Klausantis pasakotojų, nuotraukose atgimsta tremtinių istorijos. Deja, patys sunkiausi ir skaudžiausi įvykiai dažnai lieka neiliustruoti, nes tokiais momentais niekas nesifotografavo: patirtos ligos, netektys, skausmingi išsiskyrimai su brangiais žmonėmis. Nepakeliamo darbo mirtinai iškamuoti veidai nebuvo fiksuojami. Juos visus matome besišypsančius, žiemą iki pusės paskendusius sniege, besidarbuojančius su kirviais ir pjūklais. Žvelgiant į nuotraukas, gali atrodyti, kad nei sunkumų, nei vargų, nei nušalusių pirštų, nei iš alkio alpstančio kūno tremtiniai nejuto. Viską paslepia vilties pilnos akys ir gyva šypsena, skirta tiems, kurie, likę Lietuvoje, laukia iš Sibiro grįžtančių artimųjų, mylimųjų, brangių žmonių, be kurių gyvenimas sustojo ir tapo tik ilgesingu laukimu.

Kiekvienas pasakojimas – tai atskira istorija žmogaus, jo šeimos, giminės ir mūsų tautos. Istorijos yra ir skirtingos, ir kartais labai panašios. Jau ne kartą popietės metu, besiklausydami pasakojimų ir žvelgdami į nuotraukas ekrane, atpažino ir iš naujo vieni kitus atrado buvę vaikystės draugai. Prieš daug daug metų nublokšti į Sibiro žemes, apgyvendinti barakuose jie gyveno kaimynystėje ar net tame pačiame barake, lankė tą pačią mokyklą. Tie patys draugai, tie patys praminti takai ir tie patys prisiminimai, kurie kartais labai skaudūs, o kartais atgaivinantys ir džiugias akimirkas.

Sunkiausia klausytis ir užrašyti pasakojimus apie iš bado mirštančius vaikus, kurie būdavo taip nusilpę, kad jau nebegalėdavo atsikelti, ir tik verkė, verkė, prašydami duonos... Neįmanoma apsakyti, kaip skaudu... Bet taip buvo, motinos privalėjo eiti į darbą alkanos, palikusios mažus, išsekusius savo vaikus. O po darbo reikėjo iš miško pėsčiomis grįžti dešimt kilometrų į baraką, kad pamaitintų vaikus ir nors kiek pailsėtų, išsidžiovintų peršlapusius rūbus ir batus. Labai dažnai moterų rankos būdavo sužalotos, kai atšipusiais pjūklais ir kirviais pjaudavo ir genėdavo didžiulius medžius. Nuo šalčio ištinę sąnariai sunkiai besilankstydavo, į rankas sulindę rakštys pūliuodavo ir sunkiai gydavo, bet darbas nelaukė, nedirbsi – nevalgysi.

Liaudies patarlė sako, kad tik toks tokį supranta – ir tai tiesa. Nebuvęs tremtiniu ar politiniu kaliniu tikrai iki galo nesuprasi jų patirtų kančių. Galima tik įsivaizduoti, ir tai tik iš dalies, ką savo širdyse nešiojasi  žmonės, sugrįžę iš lagerių, kalėjimų ir tremties, kas įstrigę atmintyje kaip skaudžios rakštys, kai tik palietus vėl ima skaudėti.

Popietės baigiasi įspūdžių ir prisiminimų pasidalijimu prie kavos ar arbatos puodelio, skambant tremties dainoms, parvežtoms iš Sibiro, ir toms, kurios skambėjo gyvuliniuose vagonuose vykstant į nežinią.

Skaudu, kad tokia dalia ištiko Lietuvą. Tikimės, kad laikas išgydys tautos žaizdas, bet pamiršti skaudžių istorijos puslapių negalime, neturime teisės, nes iš praeities turi mokytis ir stiprybės semtis ateities kartos. Labai teisingi mūsų Tautiškos giesmės žodžiai – „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“. Tremtį ir lagerius iškentę žmonės moko: būkime stiprių, drąsių, išmintingų ir dorų žmonių tauta, nes mes galime būti tokie ir ne kartą tai įrodėme ne tik sau, bet ir visam pasauliui.

 

Muziejininkė Giedrė Baltuškienė

Atgal