Kalėdų belaukiant: adventas

2020-12-01

Daugeliui gruodžio 1-oji asocijuojasi su advento pradžia, šokoladiniais advento kalendoriais, didžiųjų žiemos švenčių laukimu bei dovanų pirkimo šurmuliu. Bet retas prisimena tikrąją advento prasmę.

Pandemijos laikotarpiu dažnas išmoko sustoti, peržiūrėti savo vertybes, tikslus, atsigręžti į tradicijas. Šio advento metu padėsime Jums prisiminti žiemos švenčių prasmę, jų ištakas, tradicijas. Visą gruodžio mėnesį straipsnių ciklas „Kalėdų belaukiant“ padės Jums pasiruošti didžiosioms metų šventėms.

Adventas – laukimo, susikaupimo laikotarpis, trunkantis keturias savaites iki Kalėdų. Kalėdos – viena didžiausių metų švenčių, kai švenčiama žiemos saulėgrįža – saulės sugrįžimo šventė. Kalėdos užbaigia tamsųjį metų laikotarpį. Po jų ima ilgėti dienos, matyti vis daugiau šviesos, metų ratas vėl ima suktis iš naujo.

Kalėdas švenčia ir krikščioniškasis pasaulis: jiems tai – kūdikėlio Jėzaus gimimo šventė, o adventas – ramybės ir susikaupimo laikotarpis, dvasios ir kūno apvalymo periodas. Metas, kada galime vertinti tai, kas buvo ir kas laukiama. Katalikams advento laikotarpis prasideda likus keturiems sekmadieniams iki Kalėdų. Šiemet tai – lapkričio 29-oji. Nuo seno advento pradžia siejama su lapkričio 30-ąja – šv. Andriejaus diena.

Šv. Andriejaus diena laikoma pirmąja žiemos švente, slenksčiu į laukimo ir atsinaujinimo laikotarpį. Tikėta, kad ši diena yra magiška, pranašiška. Su ja susiję daug tikėjimų ir burtų. Dauguma burtų siejami su jaunimo, ypač merginų, vedybiniais laimės spėjimais. Visoje Lietuvoje žinomas paprotys šv. Andriejaus dieną pasimerkti vyšnios ar slyvos šakelę. Jei ji Kūčių rytą pražydės – noras ar troškimas išsipildys.

Šv. Andriejaus nakties burtai tarsi atveria kelią advento mistiškumui. Tai pats tamsiausias ir paslaptingiausias metų laikotarpis, pilnas įvairiausių tikėjimų ir draudimų. Buvo tikima, kad vieni ar kiti veiksmai gali paveiktį lemtį, ateinančius metus, derlių. Advento metu žmonės nekirsdavo medžių, neruošdavo malkų, nes tikėdavo, kad tuomet medžiuose apsigyvena dvasios ir jų nereikia pykdyti. Nekirpdavo ir gyvulių, nepešdavo paukščių, nemedžiodavo, laikydavosi pasninko – nevalgydavo mėsos, pieno produktų, tarsi taip atsiprašydami viso, kas gyva. Susilaikydavo ir nuo įvairiausių švenčių, pasilinksminimų, net ir jaunimo susiėjimuose dainas ir šokius keisdavo adventinės giesmės ir ramesni žaidimai.

Advento prasmė – pasiruošti Kalėdoms, atsinaujinimui, kada svarbu peržiūreti savo vertybes, tikslus, susitaikyti pirmiausia su savimi, o tada ir su aplinkiniais, atleisti. Šiandien mes skubame kuo anksčiau papuošti savo namus, aplinką, įžiebti eglutes. Švara ir grožis – neatsiejama švenčių dalis, bet pirmiausia nepamirškite papuošti savęs, savo vidaus. Advento laikotarpis yra tinkamas metas atsikratyti to, kas mūsų nedžiugina, kas mus nuodija, tinkamas metas paleisti, atsiprašyti, susitaikyti. Dėl to prieš Kalėdas dažnas tikintysis eina į bažnyčią išpažinties, komunijos. Seniau prieš šventes ypač svarbus buvo ėjimas į pirtį – tikėta, kad toks ritualinis maudymasis apvalo ne tik kūną, bet ir mintis.

Vyresn. muziejininkė Loreta Bekerė

G. Kartano nuotrauka