Kalėdų belaukiant: kai „verda“ namai

2020-12-22

Iki didžiųjų metų švenčių liko vos kelios dienos. Pats darbymetis. Skubama užbaigti metų darbus, planus ir spėti pasiruošti šventėms.

Pasiruošimas žiemos šventėms – pasiruošimas ateinantiems metams, dėl to senoliai stengdavosi laikytis visų tradicijų, ritualų, kad užsitikrintų gerus ateinančius metus, apie kuriuos čia sužinosime plačiau.

Dažnai girdima, kad iki švenčių reikia grąžinti skolas, susitaikyti, atsiprašyti. Tuo pačiu svarbu ne tik dvasiškai pasiruošti, apsivalyti, bet ir fiziškai – iškuopti, išblizginti visus namus, sutvarkyti kiemą, ūkinius pastatus, išvalyti kaminus. Pats didžiausias tvarkymasis vykdavo Kūčių diena. Atrodydavo, kad visi namai verda. Mamos, močiutės skubėdavo ruošti Kūčių, Kalėdų patiekalus, blizginti langus, namų kampus, šluoti grindis. Vyrai apeidavo kiemą, apžiūrėdavo, kad nebūtų nereikalingų daiktų, kūrendavo pirtį. Kūčių darbai namuose prasidėdavo itin anksti ir nė vienas tą dieną nenorėdavo pramigti, nes buvo tikima, kad kuris atsikels paskutinis, tas ateinančiais metais bus tinginys. Kiekvienas šeimoje tą dieną turėdavo savo užduotį – vaikų pagrindinė užduotis buvo padėti puošti namus: namus puošdavo šiaudiniais sodais, kurie simbolizuoja saulę, žvaigždes, šviesą, kurios laukiama sugrįžtant. Namų langus puošdavo popieriaus karpiniais, žvaigždėmis. Prieš Kūčių vakarienę į namus atkeliaudavo ir pagrindinė puošmena – Kalėdų eglutė.

Tradicija Lietuvoje puošti Kalėdų eglę įsitvirtino tik XX amžiuje. Pradžioje eglutės būdavo puošiamos lauke morkomis, obuoliais, kaip dovana miško žvėrims. Vėliau, eglutės puošybai persikėlus į namus, keitėsi ir papuošimai. Visą advento laikotarpį vaikai rūpindavosi, kaip reikės puošti eglę, kaip jai pagaminti žaisliukus. Neturėdami specialių priemonių puošybai, naudodavo tai, ką rasdavo aplinkoje, buityje. Eglutės puošybai naudojo medį: ar ant siūlo suvertas ripkeles, ar jau mokėdavo išdrožti kokią skulptūrėlę. Puošdavo grūdų varpomis, iš šiaudų pagamintais reketėliais, paukščiais, angeliukais. Mamoms kepant pyragus ar meduolius šventėms, vaikai nugvelbdavo kokį tešlos gabalėlį, nulipdydavo papuošimą, iškepdavo ir kabindavo ant eglutės. Nepamirštas paprotys Kalėdų egles puošti ir obuoliais, karpytomis snaigėmis.

Kai jau namai būdavo tvarkingi ir gražūs – pats metas ruošti Kūčių vakarienės stalą, ant kurio nuguls 12 tradicinių patiekalų. Skaičius 12 čia simbolizuoja 12 ateinančių metų mėnesių, krikščioniškoje tradicijoje – 12 apaštalų.  Ruošiant Kūčių stalą, valgant Kūčių vakarienę buvo ypatingai svarbu laikytis visų papročių ir tikėjimų, taip užsitikrinti metų gausumą ir sotumą.

Kūčių vakarienės stalas užklojamas balta staltiese, po ja klojama šieno, kuris simbolizuoja gausą, derlių, krikščioniškoje tradicijoje – Jėzaus gimimo vietą, ant šieno, ėdžiose, vėliau šis šienas naudojamas burtams. Ant stalo keliauja šventinta žvakė, kalėdaitis ir duona. Visi Kūčių vakarienei ruošiami patiekalai yra pasninkiniai – be mėsos ir pieno produktų, kiekvienas su savita simbolika. Ant Kūčių stalo keliauja kuo mažiau apdoroti pačių išauginti ar surinkti produktai, patiekalai, išsaugoję iš kartos į kartą perduodamas tradicijas: kūčiukai (tarsi mažos duonelės sugrįžtančioms vėlėms) su aguonų pienu, kanapėmis (mistiškumas), medus, pupos, žirniai (gausa, vaisingumas), sūdyti ar džiovinti grybai, žuvis, riešutai (stiprybė), obuoliai (sveikata). Nepamirštamas ir pats archajiškiausias patiekalas, nuo kurio ir kilo Kūčių vakarienės pavadinimo tradicija, tai kūčia – įvairiausių grūdų ir ankštinių mišinys, šutintas, skanintas medumi, kanapių sėklomis. Tai tarsi viso derliaus atspindys, skirtas per Kūčias sugrįžtančioms vėlėms vaišintis. Kūčios, kaip ir visų 12 patiekalų, būtina paragauti, kad užsitikrintume sotumą visiems ateinantiems metams. Kūčių vakarienės pagrindinis gėrimas būdavo avižų kisielius, kaip simbolinė padėka pagrindiniam ūkio pagalbininkui arkliui. Vėliau šį pakeitė spanguolių kisielius. Ant stalo dedama ir tuščia lėkštė mirusiems giminaičiams, sugrįžtančioms protėvių vėlėms.

Patekėjus Šiaurinei žvaigždei šeimos vyras praveria lauko duris, simboliškai prie stalo pakviečia vėją, lietų, miško žvėris, kad ateinančiais metais šie būtų palankūs. Neatsako ir užklydusiam elgetai, visi kartu sėdasi prie Kūčių vakarienės stalo. Vyriausias šeimos vyras ima kalėdaitį, jį laužia, dalina šeimos nariams, laimina būsimą metų derlių ir ateinančius metus.

Vyresnioji muziejininkė Loreta Bekerė

T. Stasevičiaus nuotrauka