Kviečiame apsilankyti parodoje „Vieno eksponato paroda: pomirtinė kaukė"

2018-11-05

Kviečiame apsilankyti iki lapkričio 30 dienos ekspozicijoje „Upytės bajorai“ (Kranto g. 21) veikiančioje parodoje „Vieno eksponato paroda“ trečioji trumpalaikė paroda „Pomirtinė kaukė“. 

Pomirtinė kaukė – ant mirusio žmogaus veido uždedamas storas gipso ar vaško sluoksnis, kuris sustingęs sudaro veido reljefo formą. Ją naudojant galima atlieti gipsines ar metalines veido kopijas.

Pomirtinės kaukės žinomos nuo seniausių laikų. Egipto faraonai buvo laidojami su pomirtinėmis kaukėmis. Tai palengvina mirusiųjų atpažinimą. Senovės graikų ir romėnų dailėje įžymių asmenybių pomirtinių kaukių pagrindu buvo kuriami biustai, skulptūriniai portretai. Vėlyvaisiais viduramžiais pomirtinės kaukės imtos saugoti bibliotekose, muziejuose, universitetuose kaip mokslo ir pažinimo simbolis. Nuo XIX a. pomirtinė kaukė įgavo savo pagrindinę reikšmę – išsaugoti atminimui trimačio mirusio žmogaus atvaizdą.

Senovėje dažniausiai buvo gaminamos karališkosios giminės atstovų ar kilmingųjų pomirtinės kaukės, vėliau – ir žymių menininkų, filosofų, poetų, dramaturgų, kompozitorių, politikų ir kitų istorinių asmenybių.

Kaukę nuimti gali kiekvienas, kas tik moka dirbti su gipsu. Tačiau dažniausiai tuo užsiima gydytojai arba menininkai. Kaukė turi būti nuimta nuo veido kaip įmanoma greičiau, per pirmąsias valandas po mirties, taip autentiškiau išsaugomi veido bruožai. Svarbu patepti veidą – ypač antakius, blakstienas, plaukus – vazelinu ar aliejumi, kad išdžiūvusį gipsą būtų nesunku nuimti.Pirmasis liejamo gipso sluoksnis užfiksuoja net ir smulkiausius veido bruožus, o kiti sluoksniai sutvirtina pirmąjį. Sukietėjęs gipsas atsargiai nuimamas nuo mirusiojo veido ir pripildomas vaško, bronzos ar to paties gipso. Taip gaunama trimatė pomirtinė kaukė.

Parodoje eksponuojama žymaus lietuvių kultūros veikėjo Julijono Lindės-Dobilo pomirtinė kaukė. Savo mokytojo pomirtinį atvaizdą pagamino Panevėžio valstybinės gimnazijos gimnazistas Bernardas Bučas, vėliau tapęs žinomu skulptoriumi.

Kunigas, pedagogas, filosofas, literatūros kritikas, pirmojo lietuvių psichologinio romano „Blūdas, arba Lietuva buvusios Rusijos revoliucijos mete“ (1912 m.) autorius Julijonas Lindė-Dobilas gimė 1872 m. lapkričio 15 d. Dovydų kaime, Joniškėlio valsčiuje. Baigė Joniškėlio pradžios mokyklą, Kuldygos gimnaziją, Žemaičių kunigų seminariją Kaune. Kunigavo daugiausia Latvijoje. Per Pirmąjį pasaulinį karą mokytojavo Jekaterinoslave, o nuo 1922 m. – Panevėžio valstybinėje gimnazijoje. Nuo 1926 m. ėjo Panevėžio gimnazijos direktoriaus pareigas.

Panevėžyje praleido svarbiausius savo gyvenimo metus. Vadovavo mokinių savišvietos sambūriui „Meno kuopa“. Savo erudicija, visuomeniškumu, dvasiniais užmojais darė didelę įtaką jaunimui. Tėviškai mylėjo savo mokinius, jais rūpinosi, gerbė jų žmogiškąjį orumą. Buvo jų labai mylimas ir gerbiamas. Daugelis pasimokę universitete pripažindavo, kad iš savo mokytojo jie išgirsdavę daugiau ir įdomiau negu aukštosios mokyklos auditorijose.

J. Lindė-Dobilas mirė 1934 m. gruodžio 2 d. Panevėžyje. Palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse, šalia rašytojos, politikos ir visuomenės veikėjos, pedagogės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės, su kuria siejo nuoširdi bičiulystė.

Parodos autoriai vyresn. muziejininkai Loreta Bekerė ir Emilis Jocius