Muziejuje – radiniai iš buvusių partizanų bunkerių

2020-02-10

Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje sausio 29 d. įvyko renginys, skirtas poetui, partizanui Broniui Krivickui-Vilniui atminti.

Partizano B. Krivicko literatūrinį palikimą pristatė muziejininkas Donatas Juzėnas: „kūryba yra labai įvairi ir buvo sukurta sunkiomis sąlygomis – pokario rezistencijos metu. Didžioji dauguma jo kūrinių parašyta 1945–1952 m. Stebina žanrų įvairovė: ir poezija, ir sonetai, ir satyra, ir priežodžiai, ir publicistika. Jis taip pat bandė teatro kritiko amatą.“ Savo pasakojimą muziejininkas baigė skaitydamas B. Krivicko sukurtus sonetus.

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto vyr. mokslo darbuotojas dr. Vykintas Vaitkevičius, tyrinėjęs galimą B. Krivicko žūties vietą (partizanų bunkerius), teigė, kad „pirmasis mintis Krivicko žūties vietos linkme pakreipė Virginijus Gasiliūnas. Tai Krivicko kūrybos rinkėjas ir tyrinėtojas, knygos sudarytojas. O beskaitant mano ir bendražygių darbus, tyrinėjant partizaninio karo paveldą, jam kilo mintis, kad reikia pradėti tyrimus Raguvos miške. 2018 m. rugpjūčio. 23 d. man parašė elektroninį laiškelį. Ne iš karto, bet įsisiūbavom.“ Dr. V. Vaitkevičius glaustai papasakojo apie tyrinėjimus ir B. Krivicko bei jo bendražygio Mykolo Blinkevičiaus žūties vietos paieškas. „<...> B. Krivickas – partizanas nuo 1945 metų, partizanavo Biržų krašte. Biržų krašto partizanai, bijodami provokacijų, neįsitraukė į bendrą, vieningą organizaciją. Padėtis pasikeitė 1951 metais – vyko derybos. Partizanai iš Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės, per tarpininkus susitikę su biržiečiais, kalbasi apie galimybę įsijungti, bendrai kovoti ir kol kas neturime dokumentų, kaip tai buvo užprotokoluojama, ar tai buvo žodinis susitarimas. Bet kartu su Žaliosios rinktinės partizanais šiek tiek vėliau į Panevėžio kraštą, į Taruškų mišką (tarp Karsakiškio ir Miežiškių), pėsčiomis ateina Bronius Krivickas. Turėjo būti ruduo, greičiausiai, rugsėjo mėnuo. Partizanas, iki tol buvęs eiliniu, tampa vienu iš kelių svarbiausių Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo srities) partizanų vadų. Jis užima ypatingas pareigas, jos vadinasi visuomeninės dalies viršininko pareigos. Tai yra antras žmogus po srities vado ir šiandien tvirtai galiu pasakyti, kad jis tapo kartu ir srities prokuroru. Kitas ne mažiau svarbus dalykas, kad B. Krivickas tapo Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio tarybos nariu.

1952 m. birželio mėnesį B. Krivickas atsiduria globoje – tai reiškia, kad juo yra rūpinamasi, jis aprūpinamas maistu, priemonėmis. Jis dirbo rašydamas rašomąja mašinėle, ir tai, ką žinome iš laiškų, naudojo rotatorių (senovinis kopijavimo prietaisas), kuriuo žymiai lengviau buvo galima dauginti parašytus laiškus.“

Dr. V. Vaitkevičius į Panevėžio kraštotyros muziejų atvežė radinius, kuriuos kartu su bičiuliais surinko praėjusių metų spalio–lapkričio mėnesiais Raguvos miške vykusių tyrinėjimų metu. Mokslininko teigimu, nėra abejonės, kad tie radiniai yra susiję su Vyčio apygardos Aušros tėvonijos partizanais. Didelė tikimybė, kad jie taip pat turi sąsajų ir su B. Krivicko asmeniu, su jo paskutiniaisiais gyvenimo mėnesiais, veikla ir darbu, kuriuo užsiėmė persikėlęs į Raguvos mišką ir pasiliko ten žūti 1952 m. rugsėjo 21 d.

Praėjusių metų lapkričio 17 d. sukako šimtas metų, kai Pervalkuose, Pasvalio valsčiuje, gimė B. Krivickas – poetas, literatūros tyrinėtojas, vienas pokario partizanų vadų. Savo gyvenimo tikslą jis nusakė eilėmis:

Nors reiktų bristi gilią kraujo jūrą,

Gaisrais padanges išrašyt naktim,

Vis tiek pasauly ji laimėti turi:

Tiesa, kur dega Dievo kibirkštim.

Vyresnioji muziejininkė-atstovė informacijai Ieva Šimoliūnaitė

Gedimino Kartano nuotraukos