Nuo sausio 15 d. kviečiame lankyti parodą „Krauju ir daina gynėme laisvę“

2018-01-11

   

Sausio 15 –  kovo 3 d. Pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir Sąjūdžio ekspozicijoje veiks fotografijų paroda „Krauju ir daina gynėme laisvę“. 

   

Anomis 1991-ųjų sausio dienomis žiema buvo žvarbi ir snieguota. Tačiau Vilniuje – prie Parlamento, Spaudos rūmų ir televizijos bokšto, kituose miestuose – prie strategiškai svarbių objektų tvenkėsi gyva žmonių jūra. Petys petin stovėjo vyrai ir moterys, iki šiol nerūpestingai dienas leidę jaunuoliai ir Sibiro šalčių užgrūdinti seneliai, netgi vaikai, atėję kartu su mamomis ar tėčiais, stovėjo rimtyje, pamiršę vaikiškus kaprizus ir išdaigas. Budėjo pasikeisdami, nesvarstydami, kuo viskas gali baigtis. Svarbiausia buvo – išsaugoti trapų ir gležną laisvės žiedą, apginti savo žemę, net ir gyvybės kaina. Šildėsi prie laužų, dalinosi karšta arbata ir maistu, baimę slopino dainomis.

   

Dar ir šiandien šildo prisiminimai, kokie tuomet buvome vieningi. Jautėmės atsakingi už savo Tėvynę, nieko iš jos nelaukėme ir nesitikėjome – patys stengėmės būti naudingi, buvome pasiryžę aukotis. Beginkliai, su maldos žodžiais lūpose. Visus dar labiau suvienijo ir sustiprino sausio 13-osios nakties aukos, priešo kulkų pakirstos ar tankų vikšrų sutraiškytos. Buvome, esame ir amžiais liksime žuvusiesiems dėkingi, kad galime gyventi ir kurti laisvoje Lietuvoje.

   

Šioje parodoje eksponuojamos dviejų mūsų krašto fotografų – Atgimimo metraštininko Jono Ambraškos ir savanorio, Parlamento gynėjo Juliaus Vaupšo nuotraukos. Jie jautė pareigą fiksuoti ir dokumentuoti fotografijose tų dienų įvykius. Kad išliktų ateities kartoms, tiems, kurie gims po tos tragiškos nakties, kurie nerūpestingai mėgausis laisve, kaip savaime suprantamu, prigimtiniu dalyku. Tam, kad primintų, jog laisvė nėra duotybė. Ją kasdien reikia branginti ir saugoti, o prireikus – apginti.

 

Zita Pikelytė

   

Atgal