Panevėžiečiai Steigiamajame Seime

2020-05-12

 

 

Gegužės 15-ąją minėsime Steigiamojo Seimo susirinkimo 100-metį. 1920 m. gegužės 15 d., Miesto teatre, Kaune, įvyko pirmasis posėdis. Steigiamasis Seimas įtvirtino vakarietiškos demokratinės, parlamentinės valstybės principus, tikėjimo, sąžinės ir žodžio laisvę; lyčių ir tautų lygybę pagal įstatymą; asmens neliečiamumą ir jo privačios sąžinės ir žodžio laisvę. Lietuvos Valstybės Taryba ir Steigiamasis Seimas užbaigė tautinio atgimimo laikotarpį. Šis Seimas priėmė nuolatinę valstybės Konstituciją, žemės reformos įstatymus, svarstė ir priėmė įvairias valstybės gyvenimo sritis reguliuojančius įstatymus (pvz., įvedė Lietuvoje metrinę matų, saikų ir svorių sistemą, įvedė Vidurio Europos laiką). Šis Seimas vykdė visų lygių vykdomosios valdžios įstaigų kontrolę, šiuo laikotarpiu sutvirtėjo tarptautinė Lietuvos padėtis. Per pustrečių metų Lietuvą de jure pripažino šešiolika valstybių.

  

Panevėžio miestas ir apylinkės išsiskyrė tuo, kad Steigiamajame Seime jam atstovavo ne tik lietuvių, bet žydų ir lenkų tautybių atstovai. Jie buvo aktyvūs Seimo nariai. Panevėžio kraštą atstovavo net 3 moterys (Seime nebuvo jų ir 10). Steigiamojo Seimo įkūrimo dienai pažymėti mieste atsirado Gegužės 15-osios gatvė. Kada valstybės politika pakrypo autokratinio valdymo link, nebeliko ir šios gatvės pavadinimo – 1934 m. vasario 11 d. ji tapo Katedros gatve. Tokiu pavadinimu ji yra ir dabar.

 

 

Steigiamojo Seimo narys Stasys Balčas

 

1918 m. vasario 16 d. paskelbta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Tuo metu Lietuvoje dar buvo okupacinė kaizerinės Vokietijos valdžia. Karas klostėsi vokiečiams nepalankia linkme. Vokiečiams traukiantis, į Lietuvą veržėsi Raudonoji armija. 1918 m. pabaigoje ginti Lietuvos valstybės buvo kviečiami savanoriai. Lietuvos teritorija padalinta į sritis. Panevėžio srities vadu paskirtas karininkas Jonas Variakojis. 1918 m. gruodžio 29 d. jis atvyko į Panevėžį ir pradėjo kviesti stoti į jo vadovaujamą Panevėžio apsaugos būrį.

 

Broliai Balčai – Boleslovas, Vladas ir Stasys – savanoriais tapo 1919 m. sausio 7 d. Suaugę sūnūs dėl didelio ūgio buvo vadinami Lietuvos milžinais. Garsiausias iš brolių buvo Stasys. Balčai kilę iš labai lietuviškos šeimos: joje vyravo patriotinis, tautinis auklėjimas. Tėvas Justinas Balčas buvo vedęs Pauliną Pašautytę, pagal kitus duomenis, P. Pašautaitę. J. Balčas, norėdamas geriau aprūpinti šeimą ir greičiau įsikurti, su šeima du kartus buvo išvykęs į JAV. Ten dirbo įvairius darbus.

 

Stasys Balčas gimė 1886 m. vasario 6 d. Panevėžio valsčiaus Panendrės vienkiemyje. Mokėsi Panevėžio realinėje mokykloje, baigė dvi gimnazijos klases. 1907–1912 m. buvo išvykęs į JAV. 1919 m. sausio 7 d. stojo savanoriu. Turėjo paslėpęs šautuvų – jais buvo apginkluojami pirmieji savanoriai. Savo atsiminimuose karininkas Jonas Variakojis rašė, kad Balčų motina juos palaimino ir su visa brangenybe – ginklais – savanoriai išvyko Kėdainių link. Stasys sausio 7 d. buvo paskirtas bataliono štabo raštininku. Važinėjo į Kėdainių ir Panevėžio apylinkes, ragino stoti savanoriais į Lietuvos kariuomenę. Panevėžio srities apsaugos būryje buvo Rikiuotės skyriaus vedėju. 1919 m. gegužės 18 d. bataliono vado J. Variakojo įsakymu pakeltas į viršilos laipsnį. Savanoriu tarnavo iki birželio 1 d., kada tapo Panevėžio komendantūros Rikiuotės skyriaus vedėju.

 

1920 m. sausio 7 d. išėjo į atsargą. 1920 m. išrinktas Steigiamojo Seimo, vėliau – Pirmojo Seimo nariu. Steigiamajame Seime buvo ūkininkų frakcijos pirmininku. Ūkininkų reikalai jam buvo labai aktualūs. Pirmajame Seime irgi buvo aktyviu nariu, priklausė Krikščionių demokratų blokui, rūpinosi miškų reikalais.

 

Grįžęs į Panevėžį, buvo ūkininkų sąjungos banko direktoriumi (1924–26 m.) ir valsčiaus Tarybos nariu. Buvo aktyvus visuomeniniame gyvenime, dalyvavo labdaringoje veikloje. Panendrės Bitininko slapyvardžiu rašė eilėraščius, bendradarbiavo su „Šaltiniu“, „Vienybe“. 1927 m. sausio 7–8 d. dalyvavo Steigiamajame Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos suvažiavime, atstovavo Panevėžio savanoriams. Vėliau buvo ilgamečiu Panevėžio skyriaus valdybos nariu. Jis parašė žodžius Vlado Paulausko sukurtam „Savanorių maršui“, kuris buvo atliekamas Panevėžio krašto ir visos Lietuvos savanorių renginiuose.

 

1931 m. savanoris S. Balčas apdovanotas 5-ojo laipsnio Vytauto ordinu. 1928 m. – savanorio kūrėjo medaliu. 1934 m. išrinktas į Lietuvos savanorių kūrėjų sąjungos L. K. M. Panevėžio skyriaus valdybą.

 

1949 m. kovo 25 d. ištremtas į Irkutsko sritį. Išbuvo iki 1958 m. Mokėjo rusų, lenkų, vokiečių kalbas. Mirė 1963 m. liepos 6 d., palaidotas Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse.

 

Buvo vedęs Anastaziją Rimšaitę. Sūnus Vytautas gimė 1927 m.

  

  

Kazys Bizauskas

  

Gimė 1893 m. vasario 14 d. Kuldygos apskrityje, miestelyje Pavilosta. Mokėsi Mintaujos gimnazijoje, vėliau – Kauno gimnazijoje. Studijavo teisę Maskvoje. Cariniais laikais K. Bizauskas buvo Panevėžio miesto valdybos sekretoriumi, kaizerinės Vokietijos laikais dirbo jų vadovaujamoje savivaldybėje, buvo Realinės gimnazijos inspektoriumi. Yra vienas iš lietuviškos gimnazijos steigėjų Panevėžyje. Ji įsteigta 1915 m. spalio 1 d., dėstymas lietuvių kalba pradėtas nuo 1916 m.

 

1917–1920 m. buvo Lietuvos Valstybės tarybos nariu. 1918 m. Vasario 16-osios Akto signataras. Kartu su kitais – vienas iš komercinio Lietuvos ūkio banko steigėjų. 1920 m. balandį nuo Krikščionių demokratų partijos Panevėžio rinkimų apygardoje išrinktas Steigiamojo Seimo nariu. Mandato atsisakė.

 

1920 m. kovo 10 d. – 1922 m. buvo Švietimo ministru. Nepriklausomos Lietuvos valstybės metais dirbo diplomatinį darbą. 1939 m. lapkričio 21 – 1940 m. birželio 15 d. buvo Premjero pavaduotoju. 1940 m. liepą NKVD suimtas, kalinamas. Prasidėjus karui, evakuojant kalinius, 1941 m. birželio 26 d. sušaudytas.

  

  

Naftalis Fridmanas

  

Gimė 1863 m. Juodžių dvare, Šiaulių apskrityje. Mokėsi gimnazijoje Šiauliuose, studijavo Petrapilio universitete, teisės mokslus baigė labai gerais įvertinimais. 1888 m. apsigyveno Panevėžyje ir daugiausia vertėsi advokato praktika. Aktyviai dalyvavo miesto politiniame gyvenime. 1907 m. buvo išrinktas į III Valstybės dūmą nuo lietuvių–žydų bloko. Dūmoje dirbo įvairiose komisijose: švietimo, tikybos, miestų ir kitose. Išrinktas ir į IV Dūmą. Ypač pagarsėjo gindamas žydų reikalus. Karo metais rūpinosi pabėgėlių reikalais. Buvo išrinktas į Rusijos Steigiamąjį susirinkimą. 1920 m. išrinktas į Lietuvos Steigiamajį Seimą, buvo sekretoriumi. Seime priklausė žydų deputatų grupei. Jo veiklą nutraukė ankstyva mirtis – mirė 1921 m. rugpjūčio 30 d.

  

 

Samuelis Landau

  

Būsimasis Steigiamojo Seimo narys Samuelis Landau gimė Panevėžyje 1886 m. Baigė Jekaterinoslavo gimnaziją, studijavo Kijevo komercijos institute. Baigęs mokslus, grįžo į Panevėžį. Nuo 1908 m. dirbo įvairiose bankinėse įstaigose. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais pabėgėliais buvo pasitraukęs į Rusijos gilumą. Karui pasibaigus, grįžo į Panevėžį, dirbo Žydų liaudies banke. Vėliau darbavosi bankinėse įstaigose Kaune. Buvo Žydų liaudies banko valdybos nariu.

 

Aktyviai dalyvavo Panevėžio miesto politiniame gyvenime. 1921 m. išrinktas į antrąją Panevėžio miesto tarybą, atstovavo žydų frakcijai. Į Steigiamąjį Seimą nebuvo išrinktas, bet pateko vietoje mirusio Naftalio Fridmano. 1921 m. rugsėjo 20 d. tapo Steigiamojo Seimo nariu, dirbo iki 1922 m. lapkričio 13 d. Mirė 1940 m.

  

 

Konstantinas Bražėnas

  

Gimė 1894 m. liepos 25 d. Utenos valsčiaus Vosgėlių kaime mažažemių šeimoje. Baigė Peterburgo gimnaziją Šv. Kotrynos sidabro medaliu. Mokėsi karo medicinos akademijoje iki 1918 m., kol grįžo į Lietuvą. Vasarą atvyko į Uteną kaip medicinos akademijos studentas. Aktyviai įsijungė į politinį gyvenimą, buvo išrinktas į Utenos apskrities komitetą. Dirbo Utenos ligoninėje. Aktyviai veikė Pavasarininkų ir Aušrininkų draugijose. Uteną užėmus Raudonajai armijai, iš ligoninės atleistas. Kada Raudonoji armija buvo išstumta, ėjo Utenos apskrities viršininko padėjėjo, vėliau viršininko pareigas. Garsėjo švelniu būdu ir puikia iškalba. Tai padėjo jam kovoti su Raudonosios armijos agitatoriais.

 

Išrinktas į Steigiamąjį Seimą kaip studentas medikas. Jame dirbo iki 1922 m. lapkričio 13 d., priklausė Krikščionių demokratų frakcijai. Dirbo Utenoje ūkio banko vedėju, vėliau notaru. Tuo pat metu mokytojavo Utenos „Saulės“ progimnazijoje ir Mokytojų kursuose. Užsirekomendavo kaip gabus mokytojas. Aktyviai dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje. Giedojo bažnytiniame chore. Dėl nesutarimų su vietos valdžia ketvirto dešimtmečio pradžioje persikėlė į Panevėžį . Čia dirbo notaru 1932 m., kontorą turėjo Vasario 16-osios g. Nr. 17.

 

Mirė 1933 m. sausio 6 d. širdies liga. Palaidotas senosiose Utenos kapinėse. Prieš mirtį buvo nuvykęs į savo ūkį Utenos krašte. Liko žmona ir keturi vaikai.

  

 

Salomėja Stakauskaitė

  

Gimė 1890 m. gegužės 20 d. Šeima buvo giliai tikinti – joje buvo du kunigai – Pranciškus ir Juozapas. Ypač garsus buvo Juozas Stakauskas, vienas aktyviausių Panevėžio miesto kunigų.

 

Salomėja 1902–1909 m. mokėsi Liepojos gimnazijoje Baigusi mokslus, gyveno pas brolį kunigą. Dirbo pedagoginį darbą. 1911–1912 m. studijavo Varšuvos aukštuosiuose moterų kursuose, lankė pedagogikos ir gamtos mokslų paskaitas. Baigusi kursus, kurį laiką dėstė privačiuose mokytojų kursuose ir ūkio mokykloje Lenkijoje.

 

Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Panevėžyje, suorganizavo mokytojų kursus. Nuo 1919 m. sausio 1 d. iki spalio 8 d. dirbo mokytoja „Saulės“ draugijos progimnazijoje Jurbarke. 1919 m. spalio 8 d. – 1920 m. gegužės 15 d. buvo progimnazijos vedėja. Raseinių apygardoje išrinkta į Steigiamąjį Seimą, priklausė Krikščionių demokratų frakcijai.

  

Pasibaigus Seimo kadencijai, dirbo pedagoginį darbą. 1922 m. rugpjūčio 15 d. paskirta Krekenavos vidurinės mokyklos vedėja, ja buvo iki 1929 m. rugpjūčio 21 d. Po to dirbo tos mokyklos mokytoja. Nuo 1929 m. lapkričio 1 d. vėl paskirta mokyklos vedėja. Vėliau dirbo Šėtoje.

 

Tautininkų valdomai Lietuvai pradėjo netikti mokyklų vadovai, kurie priklausė arba laikėsi Krikščionių demokratų partijos pažiūrų. Ketvirtajame dešimtmetyje aktyviai dalyvavo Šv. Zitos draugijos veikloje. 1937 m. buvo išrinkta į draugijos Valdybą, ėjo kasininkės pareigas. Dalyvavo ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos veikloje, organizuodavo įvairias loterijas neturtingiesiems šelpti.

 

Sovietinės okupacijos metais dirbo Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje, buvo ir bibliotekos vedėja. Mirė 1971 m. rugsėjo 26 d.

  

 

Gabrielė Petkevičaitė-Bitė

  

Gabrielė Petkevičaitė gimė 1861 m. kovo 18 d. Puziniškio dvare, kurį 1835 m. nusipirko senelis Felicijonas Petkevičius. Gyvenimas lėmė, kad ji buvo visuomenininkė, mokytoja, rašytoja, gydytoja, organizatorė. Gabrielės tėvas, daktaras Jonas Leonas Petkevičius, gimė 1828 m. Žemaitijoje. 1860 m. vedė Malviną Chodakauskaitę, nuo 1865 m. dirbo Joniškėlio ligoninės vedėju. Šeimoje augo šeši vaikai, Gabrielė buvo vyriausia. Gabrielės motina mirė 1870 m. Vaikais rūpinosi antroji tėvo sesuo, rūpintis mažesniais teko ir Gabrielei. J. L. Petkevičius mirė 1909 m.

 

Nors ir būdama silpnos sveikatos, Gabrielė 1878 m. Mintaujoje baigė vokiečių aukštesniąją mokyklą, mokėsi bitininkystės kursuose. 1917 m. išlaikė felčerės egzaminus.

 

Spaudos draudimo metais prisidėjo prie draudžiamos spaudos platinimo. Nuo 1890 m. bendradarbiavo žurnale „Varpas“. Čia pirmoji iš Panevėžio siuntė savo straipsnius, rašė ir „Ūkininkui“, pasirašinėjo Bitės slapyvardžiu. Įsteigė moksleivių šelpimo organizaciją „Žiburėlis“ ir iki 1903 m. jai vadovavo. 1899 m. dalyvavo Palangoje režisuojant pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“. 1907 m. buvo viena iš pirmojo moterų suvažiavimo Lietuvoje organizatorių, jam pirmininkavo. Viena iš Lietuvos moterų sąjungos steigėjų.

 

1919 m. pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje. Čia įsteigė mokinių šelpimo „Žiburėlio“ skyrių. Gimnazijoje organizuodavo literatūrinius vakarėlius.

  

1920 m. balandžio mėnesį išrinkta į Steigiamąjį Seimą kaip Socialistų liaudininkų ir Demokratų partijos atstovė. Pirmininkavo pirmajam posėdžiui, kaip vyriausia Seimo narė, nes vyriausias amžiumi buvęs Simonas Rozenbaumas nemokėjo lietuvių kalbos. Dirbo Konstitucijos rengimo komisijoje. Priklausė Valstiečių liaudininkų blokui.

 

Gimnazijoje ėjo inspektorės mergaičių klasėms pareigas – tai buvo gimnazijos vicedirektorė. 1921 m. gimnazijoje patvirtintas E. Jasinskaitės, J. Zikaro ir G. Petkevičaitės mokyklinės uniformos projektas. Gimnazijoje dirbo iki 1924 m. rudens. Rugsėjo 1 dieną atsisakė darbo dėl sveikatos. Nebedirbdama mokytoja, ir vėliau turėjo šelpiamų mokinių – rėmė žymius skulptorius B. Bučą, J. Zikarą ir kt.

 

Sukūrė nemažai literatūros kūrinių. 1933 m. išleido romaną „Ad astra“. Su Žemaite, slapyvardžiu „Dvi moteri“, gyvendamos Puziniškio dvarelyje, rašė pjeses ir komedijas.

 

Apdovanota Gedimino III laipsnio, o 1936 m. – I laipsnio ordinu. Ji buvo pirmoji moteris, apdovanota tokio laipsnio ordinu. 1937 m. apdovanota Šaulių sąjungos žvaigžde. Už nuopelnus valstybei jai buvo paskirta 400 Lt pensiją, vėliau padidinta iki 500 Lt.

 

Nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio pastoviai gyveno Panevėžyje, nuomojame name Šv. Zitos gatvėje. Vasaras leisdavo Berčiūnų kurorte.

 

Mirė 1943 m. birželio 14 d. Valstybės lėšomis iškilmingai palaidota Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros kapinėse birželio 17 d.

 

 

Felicija Povickaitė-Bortkevičienė

  

Gimė 1873 m. rugsėjo 1 d. Krekenavos valsčiaus Linkaučių dvare. Tėvas Juozas Povickas buvo dvarininkas. Šeima vėliau išsikėlė į Ukmergės apylinkę. Iš pradžių mokėsi namuose, vėliau Kauno mergaičių gimnazijoje. Už politinę veiklą buvo pašalinta, baigė Vilniaus mergaičių gimnaziją. Atsisakė eiti į pravoslavų cerkvę. Studijavo Varšuvoje kalbas, istoriją ir literatūrą.

 

1899 m. ištekėjo už inžinieriaus Jono Bortkevičiaus. Gyveno Vilniuje, aktyviai įsijungė į politinę veiklą. Platino draudžiamą spaudą, aktyviai dalyvavo „Žiburėlio“ draugijos veikloje, buvo pirmininke. Bendradarbiavo spaudoje, buvo kai kurių laikraščių leidėja. Už tai carinės valdžios buvo kalinama. Įstojo į Vilniaus masonų ložę, tapo pirmąja moterimi masone Lietuvoje. Aktyviai dalyvavo 1905–1907 m. revoliucijoje, už tai carinės valdžios buvo persekiojama. Tuo metu mirė jos vyras. Lietuvos Valstybės taryboje atstovavo Demokratų partijai. 1919 m. Raudonajai armijai užėmus Vilnių, buvo suimta, laikoma kalėjime. Paleista, iškeitus ją į kalinčius Lietuvoje Bolševikų partijos veikėjus.

 

1920 m. išrinkta Į Steigiamąjį Seimą Marijampolės rinkimų apygardoje nuo Socialistų liaudininkų ir Valstiečių sąjungos bloko. 1911–1931 m. dirbo „Varpo“ direktore, 1931–32 m. redaktore, 1922–1936 m. „Lietuvos žinių“ redaktore.

 

Mirė 1945 m. spalio 21 d. Kaune, palaidota Troškūnuose.

  

 

Vincentas Mileška

  

Gimė 1893 m. sausio 8 d. Kėdainių apskr., Ariogalos valsč., Paliepių k. 1910 m. baigė Peterburgo Šv. Kotrynos bažnyčios gimnaziją. 1910–1915 m. mokėsi Mogiliovo dvasinėje seminarijoje, 1915–1918 m. Peterburgo dvasinėje akademijoje. 1915 m. įšventintas kunigu, 1918 m. įgijo kanonų teisės kandidato laipsnį. 1917 m. dalyvavo Peterburge vykusiame Lietuvių seime.

 

1918 m. grįžo į Lietuvą, apsigyveno Panevėžyje, buvo Šv. Stanislovo bažnyčios vikaru, „Saulės“ vakarinių kursų tikybos mokytoju, nuo 1919 m. – Panevėžio lenkų gimnazijos kapelionu.

 

Į Steigiamąjį Seimą išrinktas V (Panevėžio) rinkimų apygardoje. Priklausė LKDP frakcijai. Pirmojo (1922 11 13–1923 03 13) ir antrojo (1923 06 05–1926 06 02) Seimų narys. Poseiminiu laikotarpiu aktyviai dalyvavo katalikiškų organizacijų veikloje, vadovavo šv. Juozapo darbininkų draugijai, buvo Lietuvos „Caritas“ sąjungos pirmininku, 1922–1946 m. šv. Kryžiaus bažnyčios Kaune klebonu.

 

1946 m. sovietų suimtas, nubaustas 10 m. bausme Karagandos pataisų darbo lageriuose.

 

1956 m. grįžo į Lietuvą. 1956–1963 m. buvo šv. Kryžiaus bažnyčios klebonu. Mirė 1963 m. kovo 5 d. Kaune.

 

 

Vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

 

Atgal