Razmislavičių šeimos rinkinys papildė muziejaus ekspoziciją

2023-03-07

Kai kurie daiktai gyvena atskirą savo gyvenimą. Atitarnavę pagal paskirtį vienam naudotojui, kartais patenka į muziejus, kur jais gali grožėtis, stebėtis ar tyrinėti šimtai smalsių akių. Taip nutiko Sodeliuose ir jų apylinkėse gyvenusių žmonių daiktams. Nebenaudojami, nereikalingi, užmiršti klėtyse ar pastogėse jie atgijo sumanaus mokytojo, tautodailininko ir kraštotyrininko Vitoldo Razmislavičiaus (1926–2011) 1968 metais prie namų įrengtame „baubliuke“ (aliuzija į Dionizo Poškos įkurtą pirmą muziejų baublyje). Čia pateko buities rakandai, darbo įrankiai – daugiausia etnografiniai eksponatai. Vėliau ekspozicija pildėsi Antrojo pasaulinio karo, pokario metais naudotais daiktais, knygomis ir nebetilpo į „baubliuką“, prireikė naujos erdvės. Ir ją Vitoldas sukūrė, tam pastatęs naują statinį.

Iš Sodelių apylinkių sukaupta kolekcija

Po tėvų Vitoldo ir Angelės mirties sodybai ištuštėjus, sūnus Raimundas pakvietė muziejininkus apžiūrėti ir įvertinti tėvo sukauptą kolekciją. Muziejininkai iš Sodelių parsivežė apie 200 eksponatų, tarp jų ir labai vertingų etnografinių, istorinių, archeologinių. Tarp jų buvo vėlyvąjį akmens amžių menantys akmeniniai kirvukai, tikėtina, rasti Pūkiškio ežerėlio teritorijoje, apgyventoje jau akmens amžiuje, Žaliosios girios apylinkėse rastos suakmenėjusios fosilijos. Daug istorinių eksponatų – daiktų, dokumentų, knygų, maldaknygių ir kantičkų. Daugiausia sukaupta etnografinių eksponatų: išskirtinių žibalinių lempų, veikiantis verpimo ratelis su visais priedais, skobtinė muštokė, pintinės vadelės, medinės senos Sodelių kapinių koplyčios žvakidės ir kt. Svarbu, kad visi daiktai pagaminti, naudoti arba rasti Sodelių ir Geležių apylinkėse. Daug ir asmeninių paties šeimininko daiktų – dokumentų, užsisakytų periodinių leidinių, kurie liudija sudėtingą XX a. vidurio politinių perversmų istoriją. Beveik visus eksponatus savo muziejui V. Razmislavičius sukaupė sovietmečiu, dirbdamas apylinkės Švietimo skyriuje, vėliau – Sodelių mokykloje. Nors kilęs iš Kupiškio apylinkių, jis buvo atidus kraštui, kuriame gyveno pats bei jo vaikai ir anūkai.

Aistra drožybai

Pono Vitoldo sukauptą eksponatų rinkinį papildė ir jo paties darbai. 1970 metais jis pabandė drožinėti. Iš pradžių mažesnes skulptūrėles ar skulptūrinius siužetus, vėliau – kryžius, koplytstulpius, didesnes skulptūras. Aktyviai drožė iki 1991-ųjų, dalyvavo liaudies meno kūrėjų parodose. Daugiausia drožiniais puošė savo sodybą, atkūrus nepriklausomybę, statė kryžius ir kitus didesnės apimties kūrinius Medžiūnų, Natiškių, Narvidiškių, Tautvilių kaimuose. Meistras yra drožęs darbų ir aplinkinėms bažnytėlėms. V. Razmislavičiaus drožinių siužetai labai įvairūs. Tarybiniais metais į parodas patekdavo ir bolševikų revoliucijai, ir Pergalės dienai, ir pokario aktyvistams skirtų drožinių, be kurių neapsieidavo nė viena liaudies meno paroda. Tačiau greta sovietmečio ideologijai būtinų siužetų meistras drožė ir pagoniškus dievus – Žemyną, Perkūną, ir krikščioniškus siužetus: Švč. Mergelę Mariją, šv. Juozapą, Nazarietį, Nukryžiuotąjį, serafimą, prakartėlės kompoziciją ir kt. Meistro darbams būdinga apibendrintų formų primityvizmo stilių išlaikanti drožybos stilistika. Figūros ne visada proporcingos, dažniausiai išryškinamas veidas, kuriame svarbi nuotaika, emocija. Kartais atsiranda įdomių, rečiau sutinkamų detalių, pavyzdžiui, šv. Juozapas – darbininkų globėjas – vaizduojamas su plaktuku, Švč. Mergelė Marija sukurta kaip paprasta kaimo moteris. Išbaigta, tarsi lėlių teatrą primenanti Kristaus gimimo prakartėlėje kompozicija, drožta 1993–1995 metais. Joje daug ryškiomis spalvomis nuspalvintų figūrų, apstojusių ėdžias su jose gulinčiu Kūdikiu. Ėdžios įrėmintos didžiule žvaigžde papuošta stogine, kuri tarsi primena sceną su joje veikiančiais personažais. Tradicinių siužetų skulptūros gyvos, ryškiai nudažytos, o sovietiniai siužetai pagal sovietmečio tautodailės tradiciją – nupoliruoti, nulakuoti, statiški. V. Razmislavičius buvo itin pastabus. Vaikščiodamas po girią pamatydavo įdomią šaką ar kelmą, kuris, parneštas į sodybą, virsdavo originaliu suoliuku, stovu gėlėms ar kita kompozicija. Razmislavičių sodybą puošė originalus spalvingas koplytstulpis su aštuoniomis skulptūrėlėmis, medinis paminklas mylimai auklei, o namuose buvo pilna nagingo meistro kurtų detalių: lentynėlių, kalendorių laikiklių, šviestuvų. Užsukęs iškart pamatysi, kad čia ne tik grožį mėgusių, bet ir kūrybingų žmonių namai.

Perduodamas kūrybinis genas

1955 m. ponas Vitoldas vedė iš Spirakių kaimo kilusią Angelę Niekrašaitę (1932–2018). Ji 1952 m. baigusi Panevėžio mokytojų seminariją, atvyko į Sodelių mokyklą ir joje mokytojavo, kol išėjo į užtarnautą poilsį. A. Razmislavičienė buvo labai kūrybinga mokytoja, įsteigusi mokykloje lėlių teatrą, astronomų būrelį, organizavusi daugybę renginių ne tik mokiniams, bet ir sodeliečiams. Sodelių kaimo jaunų žmonių karta yra dėkinga mokytojai už jiems atiduotą laiką ir meilę. Ponia Angelė buvo gera audėja, iš šiaudų rišo sodus, kūrė karpinius. Šį kūrybingumo geną tėvai perdavė ir savo vaikams – dukra Laura Maurušaitienė baigė meno studijas Kaune ir yra tapytoja, dukra Rasa Družienė – tautodailininkė, riša sodus, o vaikaitė Toma Razmislavičiūtė-Juodė tapo J. Miltino dramos teatro aktore. Provaikaitė pasirinko profesionalios dainininkės kelią. Nors giminės atžalos nutolo nuo gimtųjų namų, į Sodelius juos parveda senolių Vitoldo ir Angelės atminimas. Gal ir į Panevėžio kraštotyros muziejų dažniau užsuks palikuonys pažiūrėti, kaip naujai atgyja jų tėvų ir senelių surinkti daiktai.

Vitalija Vasiliauskaitė,

Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnioji muziejininkė

Nuotr. G. Kartano.