ALBERTO STEPANKOS VAIKYSTĖ IR KELIAS Į DAILĖS PASAULĮ

Polinkį kūrybai A. Stepanka pajuto dar vaikystėje. Jau tada pamėgo lipdyti iš molio. Patiko šią medžiagą išsikasti pačiam, jausti jos paslankumą, šilumą. Ypač mėgo lipdyti švilpukus, gyvūnų figūrėles – arkliukus. Besimokydamas Panevėžio berniukų (dabar – Panevėžio J. Balčikonio) gimnazijoje, A. Stepanka iš bendraamžių išsiskyrė polinkiu į dailę. Gabų berniuką pastebėjo ten dirbęs žymus dailininkas ir pedagogas Povilas Puzinas, kuris tapo dideliu autoritetu, uždegusiu meile menui, kultūrai, paskatinusiu gilintis į dailę, tad baigdamas mokyklą jau buvo apsisprendęs studijuoti Vilniaus dailės institute. Tokiam pasirinkimui neprieštaravo ir tėvai, paprasti darbo žmonės, dėl vienturčio sūnaus studijų ir geresnės ateities pasiryžę atiduoti sukauptas lėšas. A. Stepanka pasirinko scenografijos studijas, kur teatro dekoracijų dalykus tuo metu dėstė Vytautas Palaima. Jo gyvenimo kelyje vis atsirasdavo, tarsi paties likimo vedami, iškilūs kūrėjai ir pedagogai, sugebėję sudominti, paskatinę nenukrypti nuo besiskleidžiančio dailės talento. Pats dailininkas yra minėjęs Antano Gudaičio, Algirdo Petrulio, Vytauto Kairiūkščio pavardes – Lietuvos modernistų įtakoje ir susiformavo A. Stepankos braižas bei pasaulėvoka.

Pirma pažintis su teatro pasauliu įvyko dar studijuojant – keletą metų teko dirbti Vilniaus lėlių teatre, kur dideliu atradimu tapo pažintis su ten dirbusiais dailininkais Brone Mingailaite-Uogintiene ir Broniumi Uogintu. Lemtingu jo gyvenime tapo susitikimas Vilniuje su garsiuoju Juozu Miltiniu. Režisierius, ieškodamas dailininko Panevėžio dramos teatrui, buvo atvykęs apžiūrėti Vilniaus dailės instituto baigiamojo kurso studentų darbų. Jį labai sužavėję Alberto Stepankos scenografijos eskizai pagal A. Rubinšteino „Demoną“ (Valstybinio dramos, operos ir baleto teatro pastatymas, 1941 m., dirig. Juozas Tallat-Kelpša, rež. Juozas Stumbras, dail. Olga Dubeneckienė-Kalpokienė, chorm. Julius Štarka). Baigęs studijas, sulaukė kvietimo atvykti dirbti į Panevėžio dramos teatrą. Taip Panevėžyje prasidėjo visą tolesnį gyvenimą trukęs nerimastingas kūrybinis kelias, glaudžiai susijęs su teatru: 1951–1964 m. dirbo vyriausiuoju dailininku Panevėžio dramos teatre, 1966–1998 m. – Panevėžio lėlių teatre.

Iliustracijos iš Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų:

1. A. Stepanka vaikystėje. Fot. J. Trakmanas. 1923 m.

2. Panevėžio valstybinės berniukų (dabar – J. Balčikonio) gimnazijos gimnazistai. A. Stepanka sėdi pirmoje eilėje trečias iš dešinės. Fot. J. Žitkus. 1940 m.

3. A. Stepanka studijų Vilniaus valstybiniame dailės institute metais. Apie 1950 m.

4. A. Stepanka su dukromis, kairėje – vyresnėle Lili, dešinėje – Diana. Apie 1965 m.

5. A. Stepanka su žmona Jule Blėdyte-Stepankiene (1927–2016) Panevėžio lėlių teatre. Apie 1975 m.

6. A. Stepanka su savo numylėtiniu šuneliu Ledi. Apie 1973 m.

7. A. Stepanka su lėlių teatro spektaklių personažais. Apie 1980 m.

8. Teatro scenografas A. Stepanka. Apie 1980 m.

9. A. Stepanka dekoruoja J. Vaičiūnaitės „Dingusios natos“ spektaklio scenografijos detales. 1986 m.