Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) – garsiausia XIX a. pab. – XX a. pr. Panevėžio krašto rašytoja, dramaturgė, publicistė, pedagogė, visuomenės ir kultūros veikėja. Ji priklausė tam negausiam lietuvių inteligentų būreliui, kuris XIX a. pab. – XX a. pr. darbavosi tautinės kultūros ir pilietinių teisių gynimo baruose. Kaip ir mūsų didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Antanas Smetona, Juozas Tumas-Vaižgantas. Kukliai Bite pasivadinusi ji menkai atrodė, mažu tenkinosi, tačiau glaudė prie savęs beveik visą Lietuvą: šelpė, mokė, gydė, rašė. Šviesa ir meile tautą augino. Todėl Vaižgantas, įvertindamas Bitės darbus, nė kiek neperdėdamas pavadino ją Didmotere.
Šiandien G. Petkevičaitė geriau žinoma kaip rašytoja, parašiusi apsakymų rinkinį „Krislai“, romaną „Ad astra“, memuarines knygas „Iš mūsų vargų ir kovų“, „Karo meto dienoraštis“, kartu su Žemaite Dvi Moteri slapyvardžiu draminius veikalus „Litvomanai“, „Parduotoji laimė“, „Velnias spąstuose“, „Kaip kas išmano, taip save gano“ ir kt. Bitė buvo ir aktyvi spaudos darbuotoja, į lietuviškos spaudos sąjūdį įsijungusi dar knygnešystės laikotarpiu, aktyviai bendradarbiavusi V. Kudirkos įsteigtame „Varpe“ - ten ilgą laiką rašiusi brandžius tautinį sąmoningumą keliančius straipsnius „Pasikalbėjimų“ skiltyje. Vėliau redagavusi „Lietuvos žinias“, „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininko“ priedą „Žibutė“, skirtą moterų klausimams aptarti.
Ypač aktyviai G. Petkevičaitė-Bitė reiškėsi visuomeninėje, kultūrinėje veikloje. 1894 m. ji buvo viena iš iniciatorių steigiant neturtingų gabių moksleivių labdaros ir šalpos draugiją „Žiburėlis“, 1899 m. Palangoje organizuojant pirmąjį viešą lietuvišką vaidinimą, buvo Lietuvos organizuoto moterų sąjūdžio pradininkė – 1907 m. Vilniuje vykusio pirmojo moterų suvažiavimo organizatorė. Pirmojo pasaulinio karo metais gimtajame Puziniškyje ji organizavo vaikų ir suaugusiųjų mokymo kursus.
Dar aktyviau į visuomeninę veiklą Bitė įsijungė nuo 1919 m. apsigyvenusi Panevėžyje. Direktoriaus Juozo Balčikonio pakviesta, G. Petkevičaitė pradėjo mokytojauti Panevėžio gimnazijoje, kur dėstė lietuvių kalbą, pasaulinės literatūros istoriją, senovės istoriją, vokiečių ir lenkų kalbas. Jausdama mokymo priemonių stygių parašė „Pasaulinės literatūros istorijos vadovėlį“. Nuo 1920 m. G. Petkevičaitė buvo renkama direktoriaus pavaduotoja mergaičių klasėms. 1919 m. ji gimnazijoje įkūrė „Žiburėlio“ draugijos skyrių. Gimnazistai rengė viešus vakarus, vaidinimus, už kuriuos surinktas lėšas skyrė nepasiturinčių mokinių mokesčiui už mokslą. Į šią veiklą įtraukė mokytojus ir miesto visuomenę. Geroji mokytoja rūpinosi ne tik moksleivių, bet ir mokytojų gyvenimo sąlygomis. 1921 metais Bitės iniciatyva gimnazijoje įkurta mokytojų savišalpos draugija „Atsarga“. Tais pačiais metais ji gavo Panevėžio komendanto leidimą sudaryti kalinių globos komitetą. Komitetas rūpinosi kalinių gyvenimo ir darbo sąlygomis, įsteigė kalėjimo mokyklą.
Gyvendama Panevėžyje 1920 m. G. Petkevičaitė buvo išrinkta į Lietuvos Steigiamąjį Seimą valstiečių sąjungos ir socialistų liaudininkų demokratų sąraše. Kaip vyriausia Steigiamojo Seimo narė, pirmininkavo pirmajam jo posėdžiui. Buvo išrinkta į valstybės Laikinosios Konstitucijos projekto komisiją.
1920 m. dalyvavo aštuntajame tarptautiniame moterų kongrese Ženevoje. 1920 m. Petkevičaitės iniciatyva buvo įkurta Lietuvos Abolicionistų draugija. 1922 m. Bitė prisidėjo prie Lietuvos moterų sąjungos atkūrimo.
1924 m. G. Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta į Panevėžio miesto tarybą, aktyviai dalyvavo švietimo ir socialinės apsaugos komisijų darbe, prisidėjo prie Panevėžio miesto savivaldybės nepilnamečių reikalų komisijos darbo.
1924 m. baigusi darbą Panevėžio gimnazijoje, Bitė dvejus metus praleido Puziniškyje, tačiau dėl nepalankių gyvenimo gimtajame dvarelyje aplinkybių 1927 m. grįžo į Panevėžį ir tęsė savo tarnystę visuomenei. 1928 m. ji dar kartą buvo išrinkta Moterų sąjungos valdybos pirmininke. 1932 m. ji įkuria ortopedinės pagalbos draugiją, suburia „Senesniųjų Lietuvos veikėjų“ klubą, skaito paskaitas Panevėžio liaudies universitete, bendrauja su miesto inteligentais, motiniškai rūpinasi savo augintiniais. Paskutinius gyvenimo metus daug laiko skiria kūrybai – rašo memuarus, romaną „Ad astra“.
Platūs Bitės užmojai ir aktyvi veikla tautos švietimo, kultūros, pilietinių teisių gynimo baruose buvo įvertinta. 1929 m. ji apdovanota Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, o 1936 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio ordinu. G. Petkevičaitė-Bitė pasiaukojimu visuomenės reikalams, tautos sąmoningumo kėlimu, demokratinių vertybių propagavimu buvo viena šviesiausių asmenybių, pažiūromis ir darbais gerokai pranokusi gyvenamąjį laikmetį.
Ši paroda parengta G. Petkevičaitės-Bitės 150 metų jubiliejui – 2011 metais. Parodos autorės šviesios atminties Sandra Libikienė ir Vitalija Vasiliauskaitė. Dailininkė Rita Kosmauskienė.
Vyresn. muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė