Virtuali paroda „Pasakojimai iš praeities. Monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės kūriniai Panevėžio interjeruose“

 

Virtualioje parodoje pristatomi monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės sritims priskiriami sienų tapybos, mozaikos, sgrafito, vitražo, dekoratyviosios skulptūros, metalo plastikos, gobeleno, keramikos, medžio, odos, stiklo plastikos autoriniai darbai, sukurti XX a. 8–9 deš. ir tapę Panevėžio mokyklų, vaikų darželių, ligoninių, maitinimo įstaigų, gamyklų bei kitų viešosios paskirties pastatų interjerų dalimi.

 

Dailės teorijoje monumentalioji dailė apibūdinama kaip stambių formų dažniausiai svarbaus visuomeninio turinio dailės kūriniai, kuriuose naudojami simboliai, aktyvus meninis vaizdas, dominuoja apibendrinta, lakoniška forma. Tokie dailės kūriniai glaudžiai sąveikauja su statinių architektūra, nes tik dėl jos ir gali atsirasti. Savo ruožtu jie pagyvina ir praturtina architektūros stiliaus meninės raiškos priemones. Dėl glaudžios šių menų tarpusavio sąveikos visos dailės rūšys, susijusios su architektūra, dar vadinamos architektūrine daile.

 

Pirmąja paskata ieškoti tokių dailės kūrinių Panevėžyje tapo dailininkų Emilijos Gaspariūnaitės- Taločkienės, Juozo Lebednyko, Girmanto Rudoko, Egidijaus Radvensko muziejui perduotos nuotraukos, kuriose užfiksuoti kūriniai Panevėžio interjeruose. Šios temos archyvą vaizdine medžiaga papildė bei vertingų konsultacijų suteikė 1978–1988 m. miesto vyriausiuoju dailininku dirbęs Vidas Žigas. Apklausus miesto dailininkus, surinkus medžiagą iš Panevėžio kraštotyros muziejaus rinkinių, Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos archyvų, atlikus tyrimą, kartais lyg detektyvui ieškant kūrinių ir jų istorijų, paaiškėjo šių dailės kūrinių paplitimo mastas, išryškėjo laikmečio kontekstas. Šį darbą bus galima tęsti pasitelkiant dailės istorikus, pildyti archyvą naujai surastais sovietmečio ir kitų laikotarpių kūriniais.

 

Monumentaliosios dailės kūriniai dailės istorijoje žinomi dar iš senųjų kultūrų, tokio pobūdžio kūryba klestėjo viduramžiais ir vėlesnėse epochose – kiekviename laikmetyje buvo jam būdingų apimčių, turinio, formų. Dabar viešojoje erdvėje imta plačiai diskutuoti apie monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės kūrinius, sukurtus Lietuvoje praeito amžiaus 7–9 deš. Praėjus beveik pusei amžiaus nuo tokių kūrinių atsiradimo, keliami klausimai apie jų aktualumą mūsų dienomis. Dažniausiai apie juos diskutuojama minėto laikotarpio istoriniame kontekste, pabrėžiant to meto ideologinį foną. Tačiau nuomonė, kad daugelio šių kūrinių paskirtis buvo propagandinė, tik iš dalies atspindi tikrovę. Be to, bėgant laikui, užaugo karta, kuriai toks sovietmečiu kurtas menas yra savaime įdomus atradimas.

 

Kalbant apie kūrinių stilistiką, galima pastebėti, kad pradžioje vyravęs stilizuotų augalinių ir zoomorfinių motyvų dekoras, liaudies menui būdinga ornamentika ir forma atėjo iš tarpukario dailėje plėtoto tautinio stiliaus tradicijos. Būtent šio stiliaus simbolika vėlesniais periodais maskuotas socrealizmo propaguotas „liaudiškumas“. Ilgainiui į kūrybos lauką įsiliejant naujiems dailininkams, XX a. 8 deš. neišvengiamai ėmė skleistis modernesnės tendencijos. Žinoma, sovietmečiu, prieš išvysdamas dienos šviesą, kiekvienas kūrinys, priklausomai nuo erdvės, kurioje būdavo įgyvendinams, turėjo praeiti įvairaus lygio derinimo procedūras. Kartais meno tarybose autorių būdavo prašoma kūrinį koreguoti, tačiau daugeliu atvejų Lietuvoje suveikdavo ir pakakdavo Ezopo kalbos išraiškos priemonių. Vėlyvuoju sovietmečiu, bundant Lietuvos nepriklausomybės idėjoms, laisvėjant ir sąmoningėjant visuomenei, radosi kūrinių su tautine simbolika, nuorodomis į Lietuvos istoriją. Daugėjo kūrinių, kuriuose apibendrintai vaizduojant bendražmogiškąsias savybes forma, linija, spalva buvo perteikiamas džiaugsmas, liūdesys ir pan.

 

Tad kas nulėmė itin gausią tokio pobūdžio kūrybą Panevėžyje?

 

Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą prasidėję industrializacijos procesai, ekonominė plėtra tarpukariu suformavo Panevėžio, kaip pramonės miesto, įvaizdį. 6–8 deš. vykusios industrializacijos sureikšminimas sovietiniais laikais buvo šios santvarkos įteisinimo priemonė ir propagandos įrankis. Sovietmečiu statytuose visuomeninės paskirties pastatuose, gamyklose ir pan. interjerą išpuošti dailės kūriniais buvo įprasta, tam, skirtingais laikotarpiais, oficialiai turėjo būti skiriama ne mažiau nei 2 proc. objekto kapitalinės statybos lėšų. Kūrinių taip pat galėjo atsirasti ir pastatus kapitaliai remontuojant arba įmonės nustatyta tvarka iš savo lėšų tokius kūrinius galėjo užsakyti ir pačios. Architektai, projektuodami pastatus, kartu su užsakovu numatydavo interjero meninius aspektus, surasdavo norimą dailininką arba kreipdavosi į vieną iš sovietų valdžios sukurtų dailės kalvių – „Dailės kombinatą, turėjusį net 3 skyrius: Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Panevėžyje, Šiauliuose, Palangoje ir dar keliuose miestuose veikė kombinato gamybinės dirbtuvės, kuriose daugiausia buvo atliekami vietos įstaigų, miesto švenčių apipavidalinimų užsakymai. Visi to meto valstybiniai užsakymai – nuo kūrinio užsakymo iki jo atlikimo ir atsiskaitymo su autoriumi buvo prižiūrimi, kontroliuojami ir įgyvendinami būtent per šį kombinatą. Jame veikė Apipavidalinimo ir kūrybinių darbų skyriai, Keramikos, Tekstilės, Metalo, Odos, Medžio, Liaudies meno cechai, kurie pagal veiklos sritis turėjo visą reikalingą techninę, technologinę bazę, juose dirbo įvairių sričių dailininkai profesionalai. Kombinatuose buvo kuriami ir įgyvendinami visuomeninių pastatų interjerų ir eksterjerų projektai, kuriami bei realizuojami autoriniai kūriniai, gaminami mažatiražiai ir tiražiniai dirbiniai, kurie platinti „Dailės“ fondui priklausiusiose 17 parduotuvių visoje Lietuvoje, be to, kombinatai tarpininkaudavo dailininkams įsigyjant medžiagų, jei užsakytas dailės kūrinys būdavo kuriamas savoje dirbtuvėje. Prie Vilniaus ir Kauno „Dailės“ kombinatų veikė meno tarybos, kuriose paprastai sprendimus priimdavo 511 žymių šalies dailininkų, menotyrininkų, architektų. Meno tarybų posėdžiuose būdavo derinami ir tvirtinami visi kombinatuose įgyvendinami kūrybiniai darbai, taip pat dalis svarbių meno projektų, realizuojamų visoje Lietuvoje. Miestų vykdomuosiuose komitetuose taip pat veikė meno tarybos, kurios tvirtindavo vietoje kuriamus ir įgyvendinamus kūrybinius projektus. Žvelgiant atgal, ši gigantiška viską kontroliavusi sistema savo „globa“ konfrontavo su kūrėjo laisve, tačiau, kita vertus, sudarė technines sąlygas įgyvendinti didelių formatų autorinius dailės kūrinius. Panevėžyje tokiu būdu atsirado iki mūsų dienų išlikusių vitražų, metalo plastikos kūrinių, gobelenų.

 

Atkūrus nepriklausomybę, privatizavus pastatus, monumentaliosios ir dekoratyvinės dailės kūriniai interjeruose patyrė didelių išbandymų. Dalis jų, keičiantis pastatų savininkams, pirminei paskirčiai, pertvarkant patalpas, sunaikinti, dalis buvo pritaikyta prie naujos aplinkos ir išliko. Kol bus surasti vieningi sprendimai, kaip derėtų vertinti sovietinį meną, ką verta išsaugoti, o ko – ne, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos pradėjo inventorizuoti Nekilnojamąjį kultūros paveldą. Pirmas žingsnis, galintis užtikrinti minimų kūrinių apsaugą – įrašyti juos į šios institucijos svetainėje skelbiamą galbūt vertingųjų savybių turinčių objektų sisteminį sąrašą –inventorių, kurį pildant gali prisidėti visi norintys. Iš šio sąrašo ekspertų atrinkti kūriniai ateityje bus svarstomi dėl galimo įrašymo į Kultūros vertybių registrą.

 

Už konsultacijas ir pagalbą, atliekant tyrimą ir rengiant virtualią parodą, pirmiausia esame dėkingi Panevėžio dailininkams, kurie įsileido į savo dirbtuves, dalijosi prisiminimais, nuotraukose užfiksuotais savo kūriniais, menotyrininkei dr. Lijanai Šatavičiūtei-Natalevičienei, Vilniaus dailės akademijos doktorantei Rasai Dargužaitei, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus referentei Daliai Draugelienei, buvusiam Šiaulių miesto vyriausiajam dizaineriui Viliui Puronui, buvusiam Panevėžio miesto vyriausiajam architektui Jonui Nebilevičiui, architektei Elvyrai Klimavičienei, dailės ekspertei Jolantai Lebednykienei, dailininkui Girmantui Rudokui, padėjusiam identifikuoti dailės technikas, paveldosaugininkei Rasuolei Kerbedienei, Panevėžio kraštotyros muziejaus kolegoms, daugumą išlikusių dailės kūrinių užfiksavusiam fotografui Gediminui Kartanui, pastatų, kurių interjerams buvo sukurti dailės kūriniai, buvusiems ir dabartiniams savininkams ir, žinoma, begalei atsitiktinumų, kurie padėjo išnarplioti painias kūrinių likimų detales.

 

MONUMENTALIOJI DAILĖ: SIENŲ TAPYBA, FRESKA, SGRAFITAS, MOZAIKA, VITRAŽAS. Žiūrėti

 

DEKORATYVINĖ DAILĖ: DEKORATYVIOJI SKULPTŪRA, METALO PLASTIKA. Žiūrėti

 

DEKORATYVINĖ DAILĖ: TEKSTILĖ, KERAMIKA, ODOS PANO, STIKLO PLASTIKA. Žiūrėti

 

Parengė Rasa Stružienė, fondų saugotoja

Redagavo Ieva Puluikienė